Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

26.

Einame pilkų plitelių taku. Aš, o šalia - Džeimsas. Einame lėtai.
Gatvių žibintai šviečia, gatvėse nė vieno automobilio. Tyla yra užtvindžiusi erdvę.
- Ar džiaugiesi grįžusi namo?- jis atsargiai manęs paklausia tarsi bijodamas atsakymo.
Patyliu, tada tariu:
- Aš neturiu namų...
Gal atsakymas kiek tiesmukas, bet tai nėra melas. Aš tikrai taip jaučiuosi...
Jis pažvelgia į mane. Jo akyse matau skausmą. Jis irgi jaučiasi taip, kaip aš. Pamatau įbrėžimus jam ant sprando. Jie dar raudoni. Pažvelgiu jam į akis. Jis supranta mane be žodžių ir atsako:
- Tėvas...- nutęsdamas balses. Jo balsas nuskambėjo silpnai.
Linkteliu. 
Kurį laiką einame tyloje. Ausys gaudo nakties garsus. Burzgiantys gatvių žibintai, balsai sklindantys iš namų, lengvo vėjo šiurenamos dulkės, praskrendantys virš galvų lėktuvai...
Einame susikibę už rankų. Jaučiu jo šilumą.
- Papasakok apie save,- švelniai tariu jam nutraukdama šią garsų kupiną tylą.
Jis atsidūsta ir pradeda:
- Aš gimiau ir gyvenu šiame mieste kartu su savo tėvais. Jais skųstis negaliu. Jie gana rūpestingi, malonūs,- pauzė,- Mes gyvename nedideliame name, toli nuo miesto centro. Aš eidavau į 26 apskrities 2 gimnaziją. Mokykla įprasta. Niekuo neišskirtinė, kaip ir mano gyvenimas, Džil. Aš niekuo nesiskiriu nuo kitų vaikų. Turiu tėvus, mažą namą ir pilką gyvenimą. Neturiu, ko daugiau papasakoti.
Jis nuleidžia galvą, atrodo nusiminęs. Kaip galėčiau jį paguosti.
- Tenoriu, kad žinotum,- tariu jam,- kad nesi vienintelis, kuris jaučiasi nesavo vietoje,- matau, kaip jis pakelia savo akis į mane,- aš niekada nepritapau šiame mieste. Visada norėjau kur nors išvažiuoti, kuo toliau. Ten, kur viskas būtų kitaip. Kai buvau vaikas, to prašydavau savo gimtadieniui. Deja, ši dovana mano tėvams pasirodė perbrangi. Jie negalėjo jos man suteikti. Tad aš visad ir būdavau nelaiminga. Kai mane atrinko į tą "Mėnulio mokyklą",pamaniau, kad tai mano šansas susikurti "svajonių" gyvenimą. Bet klydau... ten aš tokia pat įkalinta, kaip ir čia. Buvau jau bepamirštanti, kaip čia nyku, bet ši kelionė tai priminė man. Tarsi Valdžia būtų norėjusi priminti mums, kad niekada neištrūksime. Niekada...
Jaučiu, kaip mano skruostu pradeda tekėti ašara. Jau seniai neverkiau, o ir neturėjau dėl ko verkti.
Džeimsas sustoja. Jis lėtai ištiesia rankas ir apkabina mane. Būdama jo glėbi rimstu. Jis tyliai sušnabžda:
- Bet dabar, Džeila, tu - neviena. Aš su tavimi. Aš tau padėsiu. Mes kartu sugalvosim, kaip pabėgti iš šio košmaro. Mes kartu įveiksime, kad ir ką jie mums darytu. Aš suradau tave, žmogų, kuris mane supranta, tad neleisiu tau liūdėti ir kentėti. Aš sugalvosiu, kaip pabėgti.
- Prižadi?- man išsprūsta šis kvailas ir vaikiškas prašymas.
Jis nedvejodamas atsako:
- Pažadu...
Mes vis dar apsikabinę. Jaučiu jo šilumą ir gilų kvėpavimą. Tai mane ramina. Mano ašaros susigeria į jo uniformą.
Vis dar girdžiu, kaip barasi kaimynai, kaip sklando lėktuvai, kaip burzgia žibintai. Bet dabar aš nebebijau, kad užsiliksiu šioje banalioje kasdienybėje amžinai, dabar aš turiu vilties ištrūkti... Aš bentjau neviena.
...
Atsisveikinu su Džeimsu. Grįžtu namo... ar taip turėčiau juos vadinti?
...