Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

29.

Prabundu.
Aš esu savo lovoje. Kiti jau pradėję ruoštis dienai.
Aš lėtai pakeliu skaudantį savo kūną ant alkūnių. Galva vis dar tvinski. Lėtai lėtai atsisėdu pataluose. Galva trumpam apsvaigsta. Akys peršti. Kai vaizdas sustoja, pėdomis paliečiu šaltas grindis.
Į patalpą ateina mokytojas. Kiti mokiniai jau susiruošę stovi eilute, o aš vis dar vargstu su batų raišteliais. Rankos dreba, kakta rieda prakaitas. Pagaliau sumazgau tuos batraiščius. Išsitiesiu ir matau, kad esu visiškai viena, stoviu prie lovos ir nežinau, ką dabar daryti. Taip dar nėra nutikę. Giliai kvėpuoju bandydama nurimti.
Staiga atsiveria durys ir į patalpą įeina 4 baltai apsirengę asmenys. Jie rankose laiko po ekranėlį. Visi keturi priartėja prie manęs ir sustoja ratu. Vienas jų prisiartina arčiau manęs, pasilenkia, žiūri tiesiai man į akis. Tamsios rainelės tyrinėja mano veidą iš arti. Jo vyzdžiai nežymiai išsiplėčia. Po kelių sekundžiu paima mane už riešo, pakelia mano ranką ir paleidžia, tada baksteli adatėle į mano petį.
- Jauti?- klausia aukštu, nemaloniu balseliu.
Linkteliu. Jaučiuosi labai sutrikusi.
- Mhm,- jis linkteli man ir kitiems.
Visi kažką žymisi savo ekranėliuose. Vyras žengia atgal, riešo mostu duoda ženklą kitiems. 2 iš jų žengia link manęs, čiumpa mane už pečių ir pradeda žingsniuoti link durų. Jaučiuosi kaip niekad sumišusi. Kas čia dedasi? Kur mane veda? Ką aš padariau?
Bandau pasimuistyti, bet tai beprasmiška - sanitarai (taip juos praminiau mintyse) laiko labai tvirtai mane.
...
Einame vis toliau ir toliau. Gatvėse nepamatau mokinių ar pažystamų mokytojų. Keli praeiviai nekreipia į mane ir šią keistą procesiją dėmesio. Mano širdis daužosi it pašėlusi. Akyse migla.
Pagaliau prieiname prie man dar nematyto pastato. Jis tamsus, labai aukštas ir... be langų. Tamsiai rudos, aukštos durys prasiveria mum priartėjus. Mane įstumia į akis skandinančią tamsą. Nematau nieko. Jaučiu kaip mane laiko už žastų ir tempia tolyn. Mano pėdos vos liečia grindis. Mes sustojame. Girdžiu ausis veriantį girgžtelėjimą, panašų į praveriamų durų. Mane velka toliau. Dar trys žingsniai ir pajuntu palengvėjima ties pečiais, mano padai vėl remiasi į grindis. Pėdos dar kiek tvilksi, skauda. Bet tik kelioms akimirkoms, po kurių pajuntu kaip mane pasodina į kažkokią kėdę. Šviesa perskrodžia mano akių obuolius. Užsimerkiu taip stipriai, kad net suskausta. Lėtai vėl pranerkiu vokus, markstausi, kol vyzdžiai pripranta. Pakeliu galvą, bandau apsižvalgyti, pamatyti, kur esu. Matau, kad mano riešai yra pritvirtinti prie kėdės ranktūrių odiniais diržais. Pasijudinu - jie stipriai užveržti. Kėdė, kurioje esu pasodinta, yra aptraukta tamsia oda. Patalpa - tamsi, menkai teapšviesta, tad matau tik baldų siluetus ir nesibaigiančią tamsą. Nenutuokiu, kokio dydžio šis kambarys.
Dar kart išgirstu tą durų girgždėjimą. Po jo seka žingsniai. Matau, kaip iš mane supančios tamsos išnyra figura apgaubta tamsiu apsiaustu. Figura vis labiau artėja, kol galiausiai prieina visai prie pat manęs.
Pasigirsta duslus balsas:
- Sveikas, mokinį.
Tai nuskambėjo itin keistai. Aš nieko neatsakiau. Kas čia dedasi?!
- Turbūt tau keista, kad tu esi čia, o ne su savo draugais?
Man tai pasirodė kaip retorinis klausimas, tad toliau tylėjau. O, ką būčiau galėjusi atsakyti?
Tylus, duslus juokas pasigirdo nuo figūros.
- Kokia drąsi,- ši pašiepiama pastaba buvo skirta ne man, o greta stovintiesiems.
- Na...- figūra tarstelėjo apsisukdama.
- Palaukit!- iš mano lūpų išslydo prašymas.
Apsiaustas pasisuko link manęs.
- Aš...aš..- suveblenau,- aš noriu žinoti tiesą apie šią vietą.
Figūra vėl priartėjo.
- Ką?- švelniai nuskambėjo perklausimas.
- Aš turiu žinoti, kas man bus? Ką jus darysite ir kodėl aš čia esu?!- kad ir kaip stengiausi paslėpti baimę, balsas visvien drebėjo, bet klausimai visvien išslydo iš mano gerklės.
Žmogysta žingtelėjo atgal. Prisiartino.
- Tebūnie, mieloji. Kaip tik pasakysi.
- Jūs negalite jai išpasakoti visko!- tarė pakampį visą laiką stovėjęs vyras,- Taip negalima...
- Žinau... žinau,- žmogysta nuramino vyrą,- bet ji vistiek nieko negalės padaryti.
Aš stebėjau šią sceną nerimo pilnom akimis bandydama suprasti, kas vyksta. Bet neįstengiau. Perdaug paslapčių ir mįslių.
Figura vėl pasisuko manęs link.
- Nori tiesos, mieloji? Gausi visus atsakymus. Tik prieš tai turi apsispręsti, ar tikrai sugebėsi gyvent toliau su tuo, ką sužinosi? Visi atsakymai - prieš tave, bet ar tu tikrai nori juos sužinoti?
...