Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

28.

Dabar - vėlus vakaras. Visi jau ruošiasi gulti į lovas.
Stoviu prie gulto apsirengusi tamsią pižamą. Nutraukiu tvirtai užkamšytą apklotą nuo lovos. Lėtai atsisėdu. Pasiražau, apsižvalgau po patalpą. Visi jau guli lovose. Visi septyni. Vienas po kito išjungia stalines lempas. Maniškė dar dega.
Pasigirsta trekštelėjimas. Žemas balsas praneša apie išjungiamas šviesas.
Visoj patalpoj dega tik mano lempa. Skubiai ją išjungiu ir atsigulu. Apsikloju.
Jaučiu nuovargį. Mane traukte traukia miegoti. Matau, kad kiti jaučiasi taip pat. Visi pamažu grimzta į sapnų pasaulį, jų pasamonės slėpyniai išnyra, apgaubia jau neblaiviai mąstančias smegenis, panardina mokinukus į transą. Tik ne mane... Negaliu sumerkti akių. Nuovargis mane visai pribaigs, bet aš negaliu miegoti. Kažkas mano galvoje kirba, skatina veikti, kažką daryti. Man jau nusibodo gyventi šioje nežinioje, šiame idealiame sapne. Gana!
Atsargiai nusikloju užklotą. Atsisėdu. Nuleidžiu kojas ant žemės ir atsistoju. Galva kiek svaigsta, bet man nesvarbu. Pasileidu bėgti prie durų. Greičiau, griečiau...Mano bėgimas iš šalies, turbūt, atrodo bejėgis, bet tai nesvarbu. Pribėgu prie durų. Pėdos slysta grindimis, tad vos išlaikau pusiausvyrą. Lėtai užčiuopiu metalinę rankeną. Šaltis nutvilko mano plaštaką. Įrėmusi petį į duris stumteliu. Pasigirsta duslus čirptelėjimas ir jos atsiveria.
Žengiu netvirtus žingsnelius į naktį. Aplink - tamsu, bet, vis dėlto, įmanoma įžvelgti pastatų kontūrus, blizgančius langų stiklus. Pasisuku dešinėn, ten ir žingsniuosiu.
Einu tamsia gatvele. Tamsiuose pastatuose nėra gyvybės, visur taip tuščia, tylu. Mano pėdos šąla. Nakties sustingdytas asfaltas braižo jas. Tolumoje matau blyškios šiesos pluoštą. Suku jo link.
Šviesa ryškėja. Prieinu kažkokį pastatą, iš jo langų skilnda blausi šviesa. Prislenku prie durų. Pusiau sapnuoju, jaučiuosi vis labiau apsvaigusi. Kojos pinasi, galva sukasi. Nekreipiu dėmesio. Lenkiu durų rankeną. Pilkieji "vartai" atsidaro. Žengiu pilkomis, tarsi guminėmis grindimis. Pėdos nubrūžintos asfalto labai skauda. Bijau pažvelgti žemyn ir pamatyti kraują ant jų. Žengiu ilgu koridoriumi, jo sienose stūkso durys. Ant jų - numeriai. 101, 102, 103... Koridoriui galo nėra. Staiga! Išgirstu balsus. Jie sklinda iš už čia pat esančių durų. Jos kiek pravertos. Šviesa sklindanti už jų yra raižoma šešėlių. Svirduliuodama prieinu arčiau. Remiuosiu į sieną. Prislenku prie pat plyšio tarp durų ir sienos. Palenkiu galvą, atrodo, kad ji tuoj nulūš nuo mano silpnučio kaklo. Dėbteliu pro plyšį. Mano apsiblaususios akys mato dvi tamsiais figuras apgaubtas lempos šviesos.
Pirmoji - vilki tamsiai raudoną apsiaustą su gaubtuvu. Žmogysta sėdi palinkusi krėsle.
Antroji- stovi pasirėmusi į stalą su kažkokiais prirašytais popieriaus lakštais. Žmogus apsirengęs tamsiai mėlyna uniforma. Kairėje jo krūtinės pusėje geltonai žiba ženkleliai. Jis pasilenkęs kažką sakė pirmajam asmeniui.
- Jau visai nebedaug liko laukti. Viskas einasi pagal planą.
Figura tamsiuoju apsiaustu pradeda judėti, pasisuka durų pusėn. Akimirką pasirodo, kad matau porą raudonų akių. Uniformuotasis pasisuka į mane.
Man svaigsta galva. Viskas aplinkui sukasi. Parkrentu ant kelių. Dunkstelėjimas aidi mano galvoje. Akyse temsta. Girdžiu tylius žodžius. Kažkieno kvėpavimą.
Tamsa...
...