Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

24.

...
Taigi, aš namie?
Mes nusileidome į Žemę. Stotyje kiekvieną mūsų pasitiko tėvai. Mane parsivežė namo. Mes visi susėdome ir vakarieniaujame tyloje. Nepamenu, kad laikas slinktu taip lėtai.
Mes sėdime prie stalo. Mūsų pakaušius apšviečia blausi, pritemdytos lempos šviesa. Visi trys sėdime ir valgome pigius, neskanius pusfabrikačius, kuriais minta visas pasaulis. Kai pavalgome, mama surenka lėkštes ir sudeda į indaplovę. Tada grįžta prie stalo.
- Papasakok daugiau apie kelionę, mieloji.
Tyliu. Ką aš galiu pasakyti?
- Na...- mano balsas užlužta. Bandau nuryti karčias ašaras,- mes ten mokomės mokykloje. Mus moko visko, ko ir įprastoje mokykloje. Mes gyvename bendrame name. Turime mažai laisvo laiko, tad... ten gyvenu taip pat, kaip ir gyvenčiau čia.
Mama tuščiomis, liūdnomis ir kiek paraudusiomis akimis žvelgia į mane. Ji šiame pasaulyje nebeturi nieko, nei laimės, džiaugsmo, nei meilės ar mylimųjų. Jai visiškai nerūpi, kaip man sekasi. Jai neberūpi niekas, nei tėtis, nei aš, nei darbas, nei namai, nei ji pati... Gyvenimas iš jos išsunkė paskutines džiaugsmo ašaras. Tas pats yra ir tėčiui. Jie abu yra pavarge nuo savo gyvenimo. O dabar jie yra priversti vaidinti tobulą šeimą, priversti vaidinti, kad rūpi vieni kitiems. Jie nebežino kaip turėtų elgtis įprasta šeima. 
Mama linkteli, pasako kelis tuščius, klišinius, daug kam tinkančius klausimus. Man atsakinėjant ji beprasmiškai linksi ir dėbso į mane.
...
Aš atsikeliu ir nueinu į savo kambarį. Atsigulu ant lovos.
Dabar aš galiu tvirtai pasakyti sau nemeluodama. Aš nemyliu savo šeimos. O jie nemyli manęs...
Nenustebkite. Tai labai įprasta.
Čia žmonės tuokiasi netodėl, kad myli vienas kitą, o todėl, kad taip reikia...
Vieniši žmonės yra negerbiami, į juos žiūrima, kaip į antrarūšius, nepilnaverčius. Jeigu tu nesusiradai partnerio tai tau kažkas tau negerai, arne? Vienišiai yra atstumti visuomenės, išmesti... Jie neturi draugų. Jeims dažnai kliudoma pasiekti aukštumų darbe. Dažnai kiti negerbia net jų teisių.
Tad ir mano tėvai susituokė, nes bijojo tapti visuomenės atstumtaisiais.
Vieną kartą mano tėtis tiesiog pasakė mano mamai: "...mūsų charakteriai gan gerai sutampa. Mes gerai sutariame vienas su kitu. Manau, kad jei turėtume bendrą ateitį tai sugebėtume išlaikyti šią rimtį, tai ar sutiktum sudaryti sąjungą su manimi?"
Aišku mama mąstė panašiai, tad ir sutiko.
Poros be vaikų - irgi negerbiamos. Šiais laikais visi yra susilaukę vaikų, arba yra įsivaikinę.
Galima teigti, kad aš gimiau ne iš meilės, o iš baimės. Manęs jiems reikėjo tik apsisaugoti nuo piktų akių.
Aš gerbiu savo tėvus, aš klausau jų. Bet aš jų nemyliu. O jie nemyli manęs. Jie mane globoja, manimi rūpinasi... bet nemyli. Jie manęs neskriaudžia, nemuša, neužgaulioja, už tai esu dėkinga. Daug šeimų, net ir šioje visuomenėje, gyvena daug... prasčiau. Vaikai yra engiami šeimose, mušami. Tėvai nuolatos pykstasi, barasi, mušasi, bet visvien gyvena kartu.
Kasdieniame gyvenime mes visi turime apsimesti, kad rūpime vieni kitiems, bet patys sau tyliai kartojame, kad tai nėra tikra. Tai tik vaidyba. Kasdieninė vaidyba apimanti mūsų gyvenimus ir juos žlugdanti... Bet būtina... būtina.
Guliu ant lovos ir stebiu lubas.
Norėjau grįžti čia, kad įsitikinčiau, kaip viskas yra nyku, kad niekas nepasikeitė. Ir... visos šios nykios mintys pasiteisino. Čia nėra nieko, dėl ko aš turėčiau grįžti. Aš neturiu namų, aš neturiu šeimos, mylinčių žmonių... Neturiu, kur grįžti. Čia aš - nelaukiama. Jei jau neturiu kur grįžti, tai tebunie pasiliksiu Mėnuly... Tiek kiek galėsiu... Tiek kiek galėsiu...
...