Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

14.

Visų žvilgsniai į mane. Mokytojas atsitraukia Ir įsilieja į ratą.
Prieš mane stovi aukštas vaikinas. Jis netikėtai pareiškia:
- Bet taip nesąžininga! Ji juk mergina! Aš negaliu jos mušti!
Stoviu nudelbusi galvą.
- Na ir kas,- atsainiai lepteli mokytojas,- ji turi išmokti pakovoti už save. Tam ir yra šios pamokos. Savigyna, mielieji. Tai labai svarbu.
Tie žodžiai susminga tiesiai man į širdį. Jis teisus, aš visada buvau itin nuolanki kitiems, niekada nereiškiau savo nuomonės. Žinau, kad gan svarbu mokėti kovoti už save, bet...
- Ne!- atsako jis,- aš su ja nekovosiu! Visa tai yra absoliučiai beprasmiška ir netikslinga. Aš nenoriu jos sužeisti. Jos ar konors kito.
Karininkas kelias akimirkas žvelgia į jį prisimerkias, kol galiausiai taria:
- Gerai. Grįžk į ratą. Kviečiu mokinį 34650407!
Šviesiaplaukis grįžta į ratą. Į priekį žengia aukšta, gan stambi mergina, rožiniais plaukais ir geltonomis akimis.
- Pradėkit,- sulaukiame įsakymo.
Šį kart manęs niekas nesigaili. Ji mane iškart užsipuola. Trenkia į veidą, plėšia plaukus, daužo nugarą ir pilvą. Bandau gintis, spiriu jai į pilvą. Ji atsitraukia, bet smūgis buvo pernelyg silpnas. Vėl puola prie manęs, griebia už plaukų. Trenkiu jai savo alkūne į nosį. Šį kart ji sucypia, iš jos nosies bėga kraujas. Ji smogia man į smilkinį. Aš parkrentu. Mano smilkinys tvinksi. Skausmas galvoje. Ausys spengia.
Prie manęs pripuola mokytojas ir padeda atsikelti. Man visdar svaigsta galva. Matau, kaip prieina Džeimsas ir Mikeila. Jie mane prilaiko, kad neparvirsčiau.
- Viskas gerai?- lyg retoriškai klausia Džeimsas.
Atsargiai linkteliu. Atrodo, kad galva tuoj nulūš.
- Matot!- priekaištingai kreipiasi į kareivį jis,- Ji leisgyvė. Dar smūgis ir... Taip negalima! Tai yra žiaurus elgesys su mokiniais!
Mokytojas tiesiog ignoruoja jo žodžius. Jis prieina prie šviesiaplaukio ir suima jį už žasto.
- Nemanyk, kad tave pamiršau,- taria.
Mokytojas velka jį prie sienos esančio stalelio. Paima nuo jo mažyti peiliuką ir ceremoningai taria:
- Mokini 34560123, tu esi nubaudžiamas pirmo laipsnio nusikaltimu, su papildoma priesaga.
Jis čiumpa mokinio ranką ir padaro tris mažyčius dūrius ant dilbio. Mokinys susiraukia iš skausmo. Mokytojas nuveda jį prie sienoje esančio skersinio skirto kybojimui. Jis liepia baudžiamąjam įsitverti rankomis į skresinį ir laikytis. Pats tuo metu garsiai skaičiuodamas:
- Vienas, du, trys, keturi, penki...
Mokinio rankomis lėta srove bėga kraujas. Jis susiraukęs. Matosi, kad jam sunku. Rankos Suskaičiavęs iki 60 mokytojas paleidžia auką. Ceremoniją baigia tradiciniais žodžiais:
- Štai matėte! Jis buvo nusikaltėlis, jis priešinosi mūsų sistemai! Jis siekė būti išskirtiniu! Jis norėjo nepaklusti taisyklėms. Taisyklėms, kurios ir kuria mūsų gyvenimą! Tad jis sulaukė pelnytos bausmės.
Vaikinas atrodė prastai. Jo rankos buvo kruvinos, iš žaizdų plona srovele tekėjo kraujas. Aš su siaubu stebėjau mokytoją. Negalėjau patikėti, kad vien už tai, kad atsisakė vykdyti kvailą užduotį jis buvo taip nubaustas. Ir viskas dėl manęs... Galėjau jį perkalbėti, užstoti. Bet ne! Nepadariau to! Dabar kenčia jis.
...