Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

21.

Rytas...
Likusieji iš mūsų žingsniuoja paklusnia vorele link salės. Mūsų tik 7...
7 nykštukai prieš griežtas Valdžios taisykles. Tai liūdna, bet menkai apsidžiaugiu, kai pamatau Leo tarp mūsų. Mikeilos čia nėra.
Mano galva plyšta nuo klausimų ir kankinančių minčių. Kodėl atrinko mus? Kodėl atrinko mane? Juk pasirodžiau taip prastai per fizinį patikrinimą. Kam buvo skirtas tas "stovėjimo" testas? Ką jis reiškė? Ką parodė pirmasis testas?
Prisimenu "nukritusių" mokinių veidus, išraiškas. Jie buvo persitempę, kankinami traukulių... Kodėl jie verkė juodomis ašaromis?... Jie atrodė tarsi apsėstieji iš siaubo filmo, o aš ir Džeimsas - tik nieko nedarantys žiūrovai, prirakinti prie savo vietų, negalintys atsitraukti, negalintys padėti. Tik stebintys...
Tik dabar į galvą grįžta prisiminimai iš nakties, kai ir aš verkiau juodai. Atsimenu, kaip tuomet jaučiausi. Daktaras man sakė, kad tai tik organizmo reakcija į klimatą ar kažkas panašaus... Bet tie vaikai... jie irgi... Galbūt "juodos ašaros" visai nėra natūrali reakcija. Gal jas sukėlė kažkas specialiai? Norėdamas... patikrinti mus? Galbūt visa tai nėra taip jau nekalta, kaip gali pasirodyti... Galbūt valdžia planuoja kažką...Bet kam to reikėtų? Ką aš galiu padaryti, kad sužinočiau?
...
Atsiveria durys. Mes žengiame į salę ir susėdame į pirmąją kėdžių eilę. 7 likę...
...
Pamokos - kaip visad.
Laikas sustoja tarsi norėdamas pasityčioti iš mūsų ir pasakyti, kad mes, tie nevykeliai, kurie nesusivokė pabėgti, kai gavo šansą, čia įstrigome... amžiams? Mėnesiems? Dienoms? Valandoms? Priklausys, kada bus kitas patikrinimas... jo tikrai neišlaikysiu...