Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

13.

...
Mus visus palydi į sporto salę. Jos metalinės sienos itin blizga, tarsi veidrodžiai. Lubos - neįtikėtinai aukštos. Grindys - pilkos, guminės masės. Šiandien mus turės mokyti savigynos.
Mūsų mokytojas yra vienas iš karininkų, tokia pačia tamsia uniforma.
- Sveiki, mokiniai! Šiandien, kaip jau supratote, mokysiu jus savigynos. Ji bus labai svarbi jūsų ateičiai,- sako jis mums,- už jūsų,- jis mosteli ranka, mes apsisukame,- persirengimo kambariai. Eikit!
Mes neklausinėjame ir nužingsniuojame į kambarius išskirtus į mergaičių ir berniukų. Čia patalpa labai mažytė. Joje nėra nieko išskyrus 2 eiles suoliukų su padėtais rūbais ant jų. Prieinu prie drabužių, ant kurių šviečia mano kodinis vardas. Greitai persirengiu ir tvarkingai sulankstau savo drabužius. Išeinu iš rūbinės. Keli kiti mokiniai irgi išėję.
Apžiūriu savo uniformą. Ji labai paprasta: mėlini, trumparankoviai marškiniai ir mėlyni šortai siekiantys blauzdas.
Kai visi mokiniai išeina, kareivis tarsteli:
- Kagi galime pradėti. Prašau sustoti ratu, salės vidurį.
Mes įvykdome šį jo prašymą.
- Dabar pakviesiu 2 mokinius! Jie turės susikauti vienas prieš kitą.
Ką?!!! Net žagteliu.
- Atsiprašau,- pasigirsta tylus, man pažįstamas balselis. Priekin išeina Džeimsas,- ką dvikovos turi bendro su savigyna? Tai tik beprasmis smurtas.
Sutinku su Džeimso nuomone, bet nepanašu, kad taip manytu ir mokytojas.
- Kagi, mokinuk. Kad jau išėjai į prieki, tai pradėkime. Kviečiu mokinį 36440708!
Į priekį įšeina aukštas, šviesiai žalių plaukų vaikinas. Jis atsistoja priešais Džeimsą. Karininkas pasitraukia į mūsų ratą ir taria:
- Pradėkite!
Kelias akimirkas jie stovi sutrikę ir nežino ką daryti. Niekas nenori kovoti. Bet mokytojas veria juos žudančiais žvilgsniais.
Žaliaplaukis pirmas susivokia ir puola Džeimsą. Vožia jam iš visų jėgų į žandikaulį. Vargšas net parkrito, bet greit atsistoja ir puola jį. Iš pradžių jie tik daužosi, bet greit ši kova prieina prie paprasčiausių peštynių. Vienas kitam drasko plaukus, braižosi nagais, kol galiausiai juos išskiria uniformuotasis.
- Gana!- šaukia jis,- abu pasirodėte vidutiniškai! Tikėjausi daug geriau. Negi jau šiuolaikiniai vaikai yra tokie silpni?
Tardamas žodžius jis perveria mokinius nukryžiuojančiu žvilgsniu.
- Grįžkite į ratą!- toliau įsakinėja jis,- kviečiu mokinį 34560905 ir mokinį 34560123!
Praeina kelios akimirkos, kol suprantu girdint savo vardą. Aš turėsiu kautis? Ne! Nenoriu. Aš - per silpna.
Stoviu vietoje, nedrįstu pajudėti. Į prieki žengia kažkoks vaikinas. Jis dar aukštesnis už Džeimsą. Jo plaukai šviesūs.
- Mokinys 34560905!- pakartoja karininkas.
Nuleidžiu galvą, žengiu pirmyn. Širdis daužosi. Bandau ją nuraminti. Bandau užgniaužti baimę.
...