Žvaigždžių rūkas (lietuviška)

22.

Dienos slenka lėtai...
Šviesos įsižiebia ir gęsta...
Durys atsidaro ir užsidaro...
Skamba ir skamba žadintuvai...
Pamokos vis vienodėja...
Praradau laiko pojūtį...
Nebežinau, kiek laiko praėjo nuo pirmųjų dienų čia.
Vis dažniau susimąstau, kad man čia nevieta. Ne tik čia. Mane užklumpa mintys, kad galbūt man niekada ir neatsiras vietos. Gal man neskirta gyventi laimingą gyvenimą?
Žemėje girdėdavau žinių apie savižudybes. Ilgainiui jos tapo tokios dažnos, kad į tai niekas nebekreipdavo dėmesio. Tai nebuvo svarbi žinia, tai nebuvo liūdna žinia. Tai buvo tiesiog žinia.
Žuvusįjį galima pakeisti bent dar 100 jo vietą užimti norinčių asmenų. Darbas - svarbiausia. Nesvarbu, kas jį nudirbs.
Žemėje savižudybė tapo tokia dažna, kad imta laikyti tai, kaip "sava, natūrali mirtis". Retkarčiais į tai žiūrima kaip į tobulą mirtį. Žmogus norėjo mirti, jis taip pasirinko... Jis žinojo, kad jam reikia mirti - tai ir mirė.
Galų gale, kas ta natūrali mirtis? Kai pasensta žmonės, kai sulaukia 80 metų (derėtų paminėti, kad vidutinė gyvenimo trukmė, nepaisant savižudžių, yra 110 metų), jie yra išvežami į "Senatvės salas". Tai gyvenvietės esančios daug toliau nuo didžiųjų miestų. Jos yra beveik visiškai izoliuotos.
Prieš keletą metų ten išvežė ir mano senelę. Per jos gimimo dieną. Mes visi sedėjome pire stalo tyliai laukdami. Nieko nekalbėjome, paskutinę dieną paprastai negalima kalbėti. Tai lyg savotiška tradicija, ja norima pabrėžti dienos svarba ir rimtį. Kai pro duris įžengė prižiūrėtojai ir priėjo prie senelės, aš neišlaikiau ir pradėjau rėkti reikalaudama, kad neišveštų jos. Visi įmane žiūrėjo kaip į beprotę, tik senelė lėtai priėjo ir be žodžių paglostė man galvą, tarsi išreikšdama tą likutį švelnumo, ir išėjo. Daugiau jos nebemačiau.
Į "Senatvės salas" gali patekti tik prižiūrėtojai, kurie kartą per mėnesį patikrina kiek yra mirusiųjų, kiek - gyvų, susižymi duomenis ir išvažiuoja. Pagyvenusieji ten yra visiškai vieni. Jiems niekas nepadeda, niekas net netvarko tos aplinkos. Ten tėra keli medžiai, šiek tiek statybinių medžiagų, vandens, maisto ir ... viskas. Senoliai turi patys apsirūpinti. Patys pasistatyti namus, išmokti gyventi atsiskyrėlių gyvenimą... Kaip jie ten ištikrųjų gyvena? Niekas nežino. Dažnai sklando įvairios kalbos, kad jie ten gyvena kaip laukiniai, valgo vieni kitus, arba atvirkščiai, kad tai - tobula visuomenė be nusikaltimų, be nelygybės, be pykčių, be pagiežos...Visiem uždrausta apie tai kalbėti. Kodėl? Nes senatvė yra liūdna, o būti liūdnu - niekas nenori. Visi tik trokšta būti laimingais. Todėl mums ir yra taip dažnai meluojama. Mums meluoja visi. Valdžia, knygos, žurnalai, reklamos, pardavėjai, draugai, pažystami ir net mes patys sau. Visi tik nori būti laimingi. Nori gyventi laiminga, tobulą gyvenimą. Noriu ir aš... tik nežinau kaip...
Tik ne čia. Tik ne taip... Bet kaip visa tai pakeisti?
...