Taisyklės, kad jas laužytum.

16 dalis.

***Evos pozicija***

Jis bėgo begalo greit. Klykiau ir spardžiausi, kad mane paleistų, bet Kirdui buvo nemotais. Staiga viskas nurimo, o aš lėtai pramerkiau stipriai užmergtas akis. Sedėjau pririšta prie medžio. Kaip jie spėjo? Gal buvau atsijungusi?

-Taigi... Tu pažysti mano brolį Danielį...-nutęsė Kirdas.

-Taip.-greit atsakiau.

-Kas jus sieja?-nusišypsojo tas. Negalėjau tiesiog pasakyti, kad mes esame sielos draugai. Juk aš jam būčiau tokia vetinga. Čia būčiau įkalinta amžiams!

-Trumpas romanas,-paprastai atsakiau.

-Ar tikrai?-įtariai paklausė šis.

-Nori detalių? Šaunu. Jis mane pagrobė, nes nudėjau jo įseserę Hylą, ten manęs kas keiščiausia nekankino. Aš išsilaisvinau iš to sumauto narvo ir nubėgau prie šlaito. Ten jis atsibeldė ir mane pabučiavo. Aš pabėgau. Buvau prie kažkokio didelio medžio. Ten jis ir vėl atsirado. O ten mes pasimylėjome. Dar kažko reikia?-sušnypščiau.

-Ačiū. Nebenoriu nieko žinoti,-iškėlė rankas lyg pasiduodamas, bet griet susiraukė,-nudėjai Hylą?

-Jap. Savo rankomis,-šyptelėjau.

-Kaip?-nudžiugo jis. Ką?-juk ji buvo tokia gudri ir apdairi. Žinoma ir labai erzinanti. Tiesiog kalė. Kaip?-nusišypsojo iš žavesio jis.

-Aš vampyrė. Turiu iltis. Perplėšiau jos kaklą. Tai nebuvo sunku,-pavarčiau akis.

-Atvirai - ačiū tau,-atsiduso iš palengvėjimo jis.

-Tai gal paleisi?-pasiūliau.

-Norėtum,-nusijuokė jis ir dingo iš mano akiračio. Girdėjau žingsnius, bet jie buvo sunkesni nei žmogaus. Vilkai. Uh.. Iš čia paspruksiu tik tada, kada ta suknista virvė nudils.

***Danielio pozicija***

-Turi daiktą susyjusį su ja?-paklausė Ranė.

-Aš jos sielos draugas. Esu pats kaip ji,-nervingai šyptelėjau.

-Tiksliai. Duokš ranką,-paliepė ji. Pagriebusi mano ištiestą ranką ji pradėjo sakyti keistus žodžius. Paėmusi peilį perėžė mano delną ir iš jo pasipylė kraujas. Jis pradėjo lašėti ant žemėlapio, kūrį padėjo Ranė. Susiformavo apskritimas. Tada ji mano ranką paleido ir toliau kalbėjo keistus burtažodžius. Kraujo balutė pajudėjo.

-Girgždeno miško Hūlso kalno papėdė (pavadinimai išgalvoti),-pasakė ji.

-Eime,-atsistojau ir pradėjau eiti.

-Tu kol nueisi jie spės nubėgti į Aziją,-pakratė galvą Džo.

-Teleportuokis su manimi kartu. Duokš ranką,-paliepė Ranė. Kitų jau nebebuvo. Įdaviau savo ranką. Ji vėl suburbėjo savo keistu žodžius ir mes pradingome.

***Evos pozicija***

-Po velnių! Baik!-klykiau iš skausmo. Jie mane kankino. Tie šūdvabaliai mane kankina!

-Nė velnio, katyte,-šlykštus balsas pasiekė mano ausis. Ir vėl pajaučiau verbeną ant savo veido. Dieve aš nebegaliu. Susikaupiau. Dariau kaip ir įprastai - išjungiau savo žmogiškumą. Nebejaučiau nieko, tik keistą palaimą. Žinojau, kad kažkada iš čia išsineždinsiu ir nudėsiu juos visus.

-Ko neberėki, katyte?-vėl tas pats vempti verčiantis balsas. Atsisukau į Kirdą ir spjoviau jam į veidą.

-Užsikrušk.-jis susiraukė ir piktai ėjo link manęs... 

***Danielio pozicija***

Išgirdome kažką rėkiant, bet tai greit nutilo.

-Kas čia buvo?-stovėdama ant kalno paklausė Tana.

-Tai buvo Eva,-užsimerkusi pasakė Ranė.

-Ką?-susinervinau.

-O Dieve...-užsidengė burną ji.

-Kas buvo?-atsisukau į ją visu kūnu.

-Negali būti...-kratė galvą ji.

-Po velnių! Kas buvo?!-surėkiau ir pakračiau ją už pėčių.

-Ją prievartauja Kirdas...-sukūkčiojo ji.

-Tas šūdžius jau dabar negyvas...-suurzgiau. Sugniaužiau kumščius.

-Mes turime jai padėti!-tyliai sušuko Tana.

-Rane, ar gali užmesti ant mūsų burtą, kad mes būtume nematomi?-paklausė Džo.

-Taip. Galiu,-griet pasakė ir pradėjo burbuliuoti savo burtažodžiais. Staiga pajaučiau šilumą savyje.-eikite, jūsų nematys,-informavo Ranė. Susižvalgėm visi ir pradėjome judėti link rėkavimo link, kurį išgirdome.

***Evos pozicija***

-Ne! Aš tau ne suknista lėlė!!! Naliesk manęs, pašlemėke!!!-surėkiau ant Kirdo. Jis toliau plėšė nuo manęs rūbus ir graibė savo purvinom rankom mano kūną.

-Tylėk, katyte,-suurzgė jis.

-Neaiškink! Neleisiu tau manęs prievartauti!!!-surėkiau. Pasinaudojau tuo, kad buvau nepririšta ir spyrusi jam į tarpukojį bei dėjau į kojas. Dėl verbenos neturėjau jėgų. Mane sučiupo iš krūmo atsiradusios rankos ir pritraukė į kažkokį krumyną.

-Kas per...

-Šššš,-užtildė mane.-čia aš, meile,-tyliai pasakė mylimas balsas.

-Dieve...-pradėjau kūkčioti,-jis manęs vos neišprievartavo,-apkabinau Danielį.

-Ššš maže...-glostė mano nugarą.-nieko nenutiko. Ačiū Dievui, kad nieko nenutiko,-glostė vis dar mano nugarą. Kažkas sutraškėjo man už nugaros. Susigūžiau.

-Čia mes, Eva. Nusiramink,-raminantis balsas pasiekė mano ausis.

-Ačiū Dievui...-atsisukusi nusišypsojau Tanai. Čia buvo visi mano draugai. Buvo Ranė.

-Mes turim bėgti iš čia. Dabar ir staigiai,-tyliai sušnypštė Ranė.

-Dėja, nespėjot,-pasigirdo šūvis, o aš susiriešiau iš nežmoniško skausmo. Pasigirdo juokas. Tas šlikštynė...

Labuką :)) Štai nauja dalis :) Tikiuosi nenusivažiavau ir perdaug neprikūriau. Tikiuosi dalis patiks, lauki daug VOTE, komentarų ir iki kitos dalies: Wolf-in-the-dark. ♥♥♥