Taisyklės, kad jas laužytum.

17 dalis.

***Evos pozicija***

-Tu šunsnuki!-surėkiau per sukąstus dantis,-prižadu... Pasigailėsi, kad gimei!-rėkiau,-aš tave nudėsiu, Kirdai!-surėkiau. Pakėliau vieną ranką ir mikliu judesiu išsitraukiau kulką, nors ir kaip degino ta verbena. Pašokau ant kojų.

-Verbena nepadės,-nusijuokiau šaižiai.

-Uh aš ir pats žinau, todėl čia buvo vilkolakio nuodai,-šyptelėjo. Aš vos nenugriuvau.

-Tad man čia dar didesnė motyvacija tave nužudyt,-sušnypščiau. Puoliau prie jo. Jis to nesitikėjo. Nieko nelaukusi panaudojau visas savo turimas jėgas ir nutraukiau jam galvą. Numečiau ją šalia jo, o pati nusivaliau rankas.

-Ką tu po velnių padarei?!-surekė Danielius.

-Ką norėjau, tą ir padariau!-atrėkiau.

-Jis mano brolis!-suverkšleno šis.

-O tas tavo brolis manęs vos neišprievartavo, nenužudė varbena, o va dabar, nors ir būdamas negyvas mane žudo su nuodais mano kūne!-garsiai suurzgiau.

-Man nusispjaut ant tavęs! Jis buvo likęs man vienintelis! Aš jį mylėjau, nors ir sakiau, kad jo nekenčiu! Tu esi suknista kalė!-surekė jis. O aš dabar inyršau.

-Po velnių, kieno gudrumo dėka tavo brolis negyvas ir aš leisgivė?! Tavo! Ne aš esu kalta, o tu! Esi velniškai bukas! Tu ne sielos draugas - tu esi nelaimių nėšėjas per brūkšnelį ir tarp kabučių draugas!-susinervinusi spyriau į tikrai storą medį, o jis kaip pūkelis dugriuvo ant žemės.

-Dink! Nenoriu tavęs matyti!-surekė jis.

-Ačiū, kad išgelėbjai, bet jei dėl to, kad išgelbėjau tavo subinę kaltini mane, tada verčiau galėjai mane ten palikti supūti!-surėkiau paskutinį kartą ir apsisukusi nubėgau. Kur? Nežinau. Tiesiog bėgau. 

Sustojau prie kažkokio ežero. Jis buvo didelis. Jaučiau, kaip visą laiką mane kažkas seka, bet jau nuo dabar man tai neberūpi. Pažiūrėjau į skaidrų ežero vandenį. Oda kaip niekad išblyškusi, prakaito lašiukai sruva veidu, o pats veidas perksreiptas iš skausmo. Atsisėdau krante ir stebėjau žvaigždes. Prieš save pamačiau mamą.

-Jau metas tau atvykti pas mus,-sušnabždėjo ji.

-Bet aš dar nenoriu,-pakračiau galvą.

-Tu nebeatlaikysi. Tu per silpna, kad įveiktum nuodus. Nėra nė vieno tokio, kuriam tai būtų pavykę,-sušnabždėjo ji,-eikš su manimi,-ištiesė ranką ji. Aš nieko nesakiusi padaviau jai savo ranką. Ji mane lyg išsiurbė, bet mano kūną paliko. Jis atsitrenkė į žemę ir tiesiog tysojo. Ar aš...mirusi... galutinai?

Ilgaaaii nekėliau, bet atleiskite man :) Tikiuosi dalis patiks. Laukiu daug VOTE, komentarų ir iki kitos dalies:Wolf-in-the-dark.