Taisyklės, kad jas laužytum.

26 dalis.

***Evos pozicija***

Ramiai ėjau tamsiomis Londono gatvėmis. Pasirodo moku teleportuotis. Velnias, esu kiečiausia vampyrė. Nusijuokiau tamsai.

Po kelių minučių buvau prie Karen namų. Pastebėjau, kad namuose vyko didelė sumaištis. Susiraukusi įėjau į vidų. Išgirdau šūkavimus.

-Velnias! Ji gali būti nebe gyva!

-Nekalbėk taip! Ji privalo būti gyva!

-Šūdas! Užsikiškit! 

Kurį laiką buvo tyla, o tada išgirdau balsą, kuris buvo perkreiptas nuostabos ir susirūpinimo.

-Rodo, kad ji čia...

Lėtai įėjau į svetainę. Ten sėdėjo totaliai visi.

-Nemanau, kad jie mane taip paprastai ir nužudytų,-nusijuokiau.

Visų paklaikusios akys atsisuko į mane.

-Eva!-pribėgo Tana ir stipriai mane apsikabino.

Jo raudoni, garbanoti plaukai kuteno mano nosį.

Visi mano apsikabino, lyg nematę šimtmečius. 

-Kaip tu pasprukai?-susidomėjo Ranė.

-Dabar klausykit manęs įdėmiai ir net nebandykit pertraukti. Ir Rane, prašau, neišsigąsk,-viltingai pažiūrėjau į ją.

Ji linktelėjo.

-Raganų knygose visad rašoma, kad atsiras mergelė, kuri nužudys vilkų valdovą ir įgaus galingos magijos ir nudės visas raganas, tiesa?-paklausiau.

Ranė šiek tiek pagalvojo ir nepatikliai linktelėjo.

-Taigi. Tas raganius, kuris mane laikė pririštą rūsyje, bandė įlįsti į mano mintis, kad sužinotų, kur yra medalionas. Danielį, juk žinai, apie kokį aš kalbu,-pažiūrėjau į jį.

Jo žydros akys žybtelėjo. Jis lėtai linktelėjo.

-Taigi. To medaliono reikėjo raganoms, ir tas vaikinas turėjo jį gauti. Kaip sakiau, bandė įlįsti į mano galvą, bet, kaip Rane tu mane ir mokei, užblokavau migla ir rūku. Aš jam pasakiau, kad negražu lįsti į kitų mintis. Jis susiraukęs paklausė, iš kur žinau. Aš tai jaučiau. Jaučiau, kaip jis lenda į mano galvą. Taip jam ir pasakiau. Tada jis pasakė, kad tai jaučia tik raganos. Po kelių mano paprieštaravimų, jis pacitavo knygose rašomas eilutes, apie mergelę. Jis pasakė, kad aš esu ji. Aš nužudžiau Kirdą, nes jis buvo vilkų valdovas. Aš esu naujosios kartos vampyrė. Raganoms, pavojingiausia būtybė pasaulyje,-paskutinius žodžius sušnabždėjau.

-Bet...bet tu tuo tikra?-sumikčiojo Ranė.

-Aš panaikinau verbenuotas virves, kuriomis buvau pririšta, vien pagalvojusi apie jų dingimą. Aš teleportavausi čia. Manau, kad tai tiesa,-menkai šyptelėjau.

-Užgesink šviesą,-paliepė ji.

Pagalvojau, kaip dingsta šviesa.

Kaip norėjau, taip ir atsitiko.

-Šūdas...-suburbėjo Džo.

-Uždek žvakes,-tyliau prakalbo Ranė.

Pagalvojau apie tai, ir tai atsitiko.

-Šūdas, tu gali mane nužudyti, vien to panorėjusi!-pašoko iš savo vietos ji.

Sėsk.

Staiga ji atsisėdo. Jos akys lakstė iš vietos į vietą. Jo rankos drebėjo.

-Rane, aš tau nieko nepadarysiu. Tiesiog nebijok manęs, ir man tikrai nekils tokia mintis. O jei ir kiltų, aš išsiaiškinsiu, kaip tai sustabdyti.

***Po dviejų dienų***

Baigiau skaityti jau gal dešimtą knygą apie tokį reiškinį, kuris užklupo mane. Velnias, esu kieta. Galiu padaryti bet ką. Sukelti potvynį, tornadą, žemės drebėjimą, ugnikalnio išsiveržimą. Galiu nuleisti lėktuvą ant žemės, galiu pakelti sunkiausius pasaulyje daiktus, net gi pastatus. Galiu iškviesti ugnį, vandenį, orą, vėją. Galiu užsimerkusi matyti norimus vaizdus. Pavyzdžiui, ką veikia Tana ar Džeremis. Galiu sukelti baisų skausmą, kaip kad raganos darydavo mums. Taip pat sužinojau, kad galiu savo super sugebėjimais, vampyrus nuo to apsaugoti, bei pačią save. Tereikia apie tai pagalvoti. Galiu skaityti bet kokios būtybės mintis. Niekas jų neapsaugotų. Galiu grynakraujį vampyrą tiesiog akimis nužudyti. Galiu net gi pakilti į orą, ar pasidaryti nematoma. Ko aš tik negaliu? 

Taip pat išsiaiškinau, kaip atšaukti kažkokį veiksmą, kurį pradėjau. Žodžių, kaip kažką atšaukti. Pavyzdžiui panorėjau uždegti laužą, bet po to noras dingo. Tiesiog turiu pasakyti 'Ordna!' Ir žodis veiksmingas. 

Mane gali nužudyti tik juodojo beržo pelenai. Bet šio medžio jau nėra tūkstančius metų. Kad ir kas jį bandė auginti, jis tiesiog mirdavo, nes, norint jį auginti, jį reikia trešti. Sudegusio žmogaus oda bei pelenais. 

Garsiai užverčiau knygą ir padėjau ją ant žemės. Jaučiausi velniškai energinga. Atsistojau nuo pintos kėdės ir nuėjau į kiemą. 

Sustojau viduryje jo. Buvo labai ramu, bet norėjau vėjo. 

Vėjau, ateik čia ir paglostyk šią žemę...

Netrukus pajutau švelnų vėją, kuris glostė mano veidą.

-Tai taip keista,-kimus ir duslus balsas šiek tiek mane išgąsdino.

-Niekad taip nedaryk,-atsidusau supratusi, kad čia tik Danielis.

-Aš...nežinau nuo ko net pradėt...-atsiduso jis ir pasikasė kaklą.

Jis taip daro, kai nervinasi.

-Nuo pradžių,-nusukau akis nuo jo.

Žiūrėjau į nuostabų horizontą. Šis namas buvo ant nuostabios kalvos. Iš čia matėsi didelis ir tamsus miškas.

-Kai pasibučiavome miške, supratau, kad mus sieja tikras ryšys. Kažkas nesuprantamo ir nenugalimo. Supratau, kad tau jaučiu kaštus jausmus. Meilę. Mylėjau, myliu ir mylėsiu. Skaudu, kai tu neatsakai man tuo pačiu. Kai su manimi bendrauji šaltai... Atstumi mane... Tai velniškai skaudu...-jaučiau, kaip jis nuleidžia galvą ir pakrato ją.

-Tu niekad nepagalvojai, kad aš tau jaučiu tą patį?-susiraukusi atsisukau į jį.

-Aš taip...-neleidau jam baigti.

-Aš suknistai kovojau su savo jausmais. Su už ir prieš. Su pykčiu ir meile. Su geismu ir baime. Bijojau įsipareigoti. Bijojau mylėti ir būti mylima. Man buvo sunku tau atleisti. Aš nenorėjau nusileisit savo principams. Aš kovojau... Aš būčiau jau senei šokusi į tavo glėbį, bet neesu ta skysta mergiotė, kuri atleidžia išgirdusi saldų žodelį. Po velnių, Danieli, aš pasimečiau savyje. Bet dabar... Manau, kad esu pilnai suprantanti savo jausmus ir ko aš tikrai noriu,-žiūrėdama į jį, susakiau.

-Aš suprasiu, jei tu nenorėsi...

Pertraukiau jį prisitraukdama arčiau savęs. Jis pažiūrėjo į mano akis, o aš jam mintimis pasakiau:

Myliu tave, Danieli...

Ir švelniai, saldžiai ir jausmingai pabučiavau...

Naujoji dalizzz :) Tikiuosi, kad patiko. Laukiu VOTE, komentarų ir iki kitos dalies:

Wolf-in-the-dark. xx ♥♥♥