Taisyklės, kad jas laužytum.

20 dalis.

***Evos pozicija***

***Prisiminimai***

-Mama!-sužviegiau. Prie jos palinkęs juokėsi tas šlikštynė.

-Mažute, atsimink, aš ir tėtis tave labai...MYLIM!-iš skausmo surėkė ji. Man tėtis tysojo mamos kojugalyje. Supratusi, kad tas šlikštynė tuoj nudės ir mane pasileidau bėgti. Buvau maža, grįnakraujė vampyriukė, tad bėgau taip pat greitai, kaip ir paprastas vampyras. Bėgau kaip niekad greitai. Jaučiau, kaip mano mažą kūnelį užlieja keista šiluma. Lyg mano mirusių tėvų kažkokia dalelė įsikūnytų į mane. Kažkas privertė mane sustoti ir atsisukti sau už nugaros stovinčiam vampyrų medžiotojui. Lėtai atsisukau ir išvydau jo baisias, juodas kaip naktis akis. Tada lyg žemė iš po kojų būtų dingusi smigau be samonės ant samanų...

***Pabaiga***

-Tu,-sušnypščiau.

-Tavo kojos greitos,-nusikvatojo užvertęs galvą jis.

-Tavo akys kaip buvp juodos ir bejausmės, tokios ir liko,-išspjoviau jam į veidą.

-Juk žinai, kad tu esi išskirtinė,-šyptelėjo jis.

-Tiesiog pabaik tai, ką pradėjai prieš daug mėtų. Kai nudėjai mano tėvus. Gi kažkada vis tiek būčiau mirusi,-žengiau žingsnį arčiau jos, o jis atatupstas atgal.-ne gi išsigandai?-nusijuokiau.

-Negi nežinai naujienų?-susiraukė jis.

-Kokių dar sumautų naujienų?-susiraukiau ir aš.

-Tu pirmoji, kuri sugebėjo pasipriešinti Kirdui. Tu pirma ir vienintelė, kuri jį nudėjo,-šyptelėjo ji.

-Man nusispjaut ant to,-sušnypščiau,-bet turiu duotą pažadą ištesėti,-nusijuokiau.

-Na ir koks jis,-šyptelėjo jis.

-Nudėti tave,-tai pasakiusi puoliau jį. Jau galvojau, kad jį nudėjau, bet jis ištraukė iš savo skverno kuolą ir juo perverė man krūtinės ląstos centrą. Ačiū Dievui ne širdį.

-Ne tau pabaigti, ką pradėjus,-nusijuokė jis ir numetė mane ant kietos žemės, o pats dingo lyg į vandenį. Inkšdama apčiuopiau kuolą. Velnias, jis verbenuotas... Sukaupusi likusias jėgas ištraukiau tą velnią iš savo krūtinės. Sunkiai kvepavau. Skausmas nežmoniškas. Lėtai pakilau nuo žemės ir pradėjau eiti link mano gaujos susitikimo vietos. Nežinau kodėl, bet patraukiau būtent ten. Nebėgau, bet lėtai tysiausi. Jau buvo sutemę. Šiandien pilnatis. Vilkolakių persivertimo naktis, o aš tąsausi miško vidurį su pradurta krūtine, kuri nė nesiruošia sugyti. Velnias! Po kelių minučių pasiekiau tą vietą. Tai buvo tuščias laukas rato fotmos. Viduryje jo nieko nebuvo, tik žolė. Nušlūpčiojau į patį centrą šito rato ir suklupau. Nežmoniškas skausmas perėjo mano kūnu. Jaučiu, kad tuoj mirsiu. Pirmą ir paskutinį kartą. Mėnulio šviesa švelniai apšvietė mano perkreiptą iš skausmo veidą. Pajaučiau smulkias rankas aplink savo kaklą. Tai nuvo Tana.

-Tana...-sušnabždėjau.

-Brangioji, Hansą jau pagavom... Jis ėjo netoli mūsų, tad jį ir sučiupome. Tai jis tave sužeidė,taip?-susiraukė ji.

-Taip... Bet man liko nebedaug,-šyptelėjau.

-RANE!-surėkė ji. Išgirdau kažką atbėgant,-padėk jai,-Ranė pritūpė prie manęs, užspaudė žaizdą savomis rankomis ir pradėjo burbuliuoti. Pajaučiau šilumą skindančią iš jos rankų. Po kelių akimirkų skausmo nebeliko. Palenkiau galvą, o mano krūtinė sveika.

-Rane... Nežinau, kaip tau atsidekoti,-suinkščiau.

-Brangioji, kiek tu dėl manęs esi padariusi?Ką aš čia padariau yra niekis prieš tavo nuopelnus,-paglostė mano žandą ji.

-Eva!-surėkė pažystamas iki kaulų smegenų balsas,-Eva...

Aš laabai atsiprašau, kad taip ilgai nekėliau dalies ;O Bet štai įkėliau. Nėra ji  ilga :) Tikiuosi ji jums patiks :) Laukiu daug VOTE, komentarų ir iki kitos dalies:Wolf-in-the-dark♥ xoxo/