Taisyklės, kad jas laužytum.

13 dalis.

***Evos pozicija***

Jaučiau jo lūpas ant savūjų. Tai buvo labai keista. Aš atsitraukiau. Pažiūrėjau į jo akis ir atsistojusi greit nubėgau (pasinaudojau tuo super greičiu). Išsigandau - gal taip reikėtų pasakyti. Nebėgau toli, nes nenorėjau, kad mano būrys būtų nužudytas. Sustojau prie kažkokio labai didelio medžio, prisėdau prie jo ir užsimerkusi pradėjau mąstyti, kaip būtų teisingiausia pasielgti.

***Danielio pozicija***

Ji tiesiog nubėgo. Paliko mane vieną ir sutrikusį. Kelias minutes pasedėjau ir mąsčiau, ką ne taip padariau. 

Eva? Kur tu?  Paklausiau mintymis.

Prie kažkokio didelio medžio. Susirasi. Ji atsakė! Bet didelis medis?... Mh.. Ak, tas! Pradėjau eiti į miško gilumą. Ėjau takeliu. Priėjęs kryžkelę pasukau į dešinę. Po kelių minučių pamačiau ją. Sėdinčią ir susimąsčiusią. Tyliai priėjau, kad neišgąsdinti jos.

-Kodėl pabėgai?-tyliai paklausiau.

-Nežinau... Esu pasimetusi.-nutęsė ji.

-Kodėl pasimetus?

-Vieną minutę tu mane nori nužudyti, išskersti mano draugus, o kitą minutę prisipažysti, kad aš tau patinku. Tu labai painus, Danieli,-atsiudo ji.

-Tai tiesa...-pripažinau.-bet kai esi įsimylėjąs tu tampi labai painus.

-Žinau, Danieli, žinau...-susiemė už galvos.

-Eva, tai kas negerai?-jau aš nieko nebesusigaudžiau.

***Evos pozicija***

-Viskas... Aš nežinau?-susiraukiau, nes neturėjau šiam klausimui atsakymo.

-Eva, aš tavęs nebesuprantu,-pakratė galvą Danielis.

-Uh... Tieiog užsičiaupk,-suurzgiau ir šokau ant jo. Pradėjau jį bučiuoti. Jis atsakė į mano bučinius. Jis bučiavo mano kaklą. Leidau gilias dejones. Po kelių akimirkų kartu judėjome vienodu ritmu. Mes permiegojome.

***Rytas***

Prabudau. Kažkas labai dūrė man į nugarą. Pasimuiščiau. Tai buvo pušų spygliai. Ką? Tada prisiminiau, kad aš ir Danielis permiegojome. Šūdas. Tyliai atsikėliau. Jis gulėjo šalia. Apsivilkau savo rūbus.

-Jei bandai sprukti - tau nepavyks.-tyliai, girgždančiu balsu pasakė jis. Aš užsimoviau batus ir atsisėdau prie to pačio medžio.

-Nėra prasmės bėgti. Vis tiek likimas mus suves,-nutęsiau.

-Tu gailiesi?-atsisėdęs Danielis manęs paklausė.

-Taip... Nežinau... Ne...-nusijuokiau nuo savo atsakymų variantų.

-Tai kaip?-sukikeno jis.

-Nesigailiu to, ką padarėm,-pavarčiau akis.

-Bet čia truputį neeina galai. Tu nužudei mano įseserę Hylą, tada išžudei mano visus medžioklius, tada pasiaukoji vietoi draugų, o tada su manimi permiegoji. Tai ką tu jauti man?-jis nuo plaukų nusikratė spyglius.

-Pirmiau medžioklius išžudžiau o po to Hyla,-pataisiau jį.

-Neesmė. Tai ką man jauti?-pasžiūrėjo jis į mane.

-Simpatiją? Dar nežinau. Negaliu atsakyti.-susiraukiau.

-Uh... Tu tokia apgailėtina,-pakratė savo plaukus jis.

-Ak tai aš apgailėtina?-nusijuokiau,- kas iš mūsų nesugebėjo apginti savo įseserės, kas nesugebėjo be raganų pagalbos mūsų sučiupti? O kas buvo per kvailas susimąstyti, kad žmogiškumą taip pat galima išjungti? Kas iš mūsų apgailėtinas?-atkirtau.

-Mes abu tokie,-pasitaisė jis.

-Ne. Tai tu apgailėtinas. Ne aš,-sušnypščiau.

-Nedrysk manęs taip vadinti,-gresmingai atsistojo jis. Aš nusikvatojau, savo grietuoju bėgimu pribėgau prie jo, pabučiavau į lūpas, pažiūrėjau į jo akis ir spyriau iš visų jegų jam į koją, o tada į pakaušį, kad prarastų samonę. Pasinaudojau proga ir išbėgau iš miško. Bėgau pebrto greitai. Sustojau prie kažkokio kelio. Jis buvo man matytas. Furgonas. Kai atidarė furgoną, kelias buvo tiesiai man į veidą, reiškiasi reikia bėgti į kairę. Nubėgau į kairę pusę taip pat begalo greitai.

***Danielio pozicija***

Prabudau. Žiauriai skaudėjo galvą. Atsisėdau, apsidairiau. Vis dar buvau miške. Ji man spyrė! Ji nekvaila. Bandžiau atsistoti, bet nekaip sekėsi. Pažiūrėjau į koją. Ji buvo patinusi. Sulaužė Eva man koją! Šūdas. Sugraibiau apatinisu, kelnias, maikutę ir atsitojau ant vienos kojos. Gal per 30min. nušokavau į stoviklavietę.

-Pone? Kas jums atsitiko?-pribėgo vaikinas.

-Nesvarbu. Suraskite Ritą. Man jos reikia,-išpyškinau.

***Evos pozicija***

-O tada mes pasimylėjome,-nutęsiau pasakodama viską draugams kuriuos šeip ne taip radau.

-Oho, kiek čia tau visko atsitiko per nepilną dieną,-nusijuokė Gregas.

-Pala, čia dar ne viskas,-sukikenau,-prabudusi ryte norėjau nešt kudašių, bet tas nemiegojo, tad atsisėdau prie medžio. Jis manęs paklausė, ką jam jaučiu. Pasakiau, kad nežinau. Tada mane pavadino apgailėtina. Pyktelėjau, nors žinojau, kad tai tiesa. Prieš išbėgant pabučiavau jį, spyriau iš visų jegų jam į koją ir daviau į pakaušį, kad prarastu samonę.-išpyškinua viską.

-Šaunuolė,-sarkastiškai pasakė Tana ir pradėjo ploti.

-Kas negerai?-susiraukiau.

-Tu susiradai pagaliau sielos draugą, o dabar jį sumuši. Negalima taip.-pakratė galvą Ranė.

-Nusispjauti man. Bent jau padekotumėte, kad išgelbėjau jūsų gyvybes,-prisimerkiau.

-Uh taip, jo ačiū,-pasakė Heronas.

-Negražu taip paimti ir išeiti,-gresmingai man už nugaros pasakė Danielis....

Štai ir kita dalis :)) Spauskite VOTE, komentuokite ir iki kitos dalies: Wolf-in-the-dark.