Taisyklės, kad jas laužytum.

14 dalis.

***Evos pozicija***

-Danieli?-susiraukiau.

-Tu sulaužei man koją,-sušnypštė jis ir sugriebęs man už kaklo priremė mane prie sienos.

-Ką tu darai?!-surekė Tana.

-Ką jau seniai turėjau padaryti. Nužudyti ją.-sušnypštė jis. Aš jau galvoje kūriau planą. Jis yra už mane silpnesnis, bet dabar prirėmęs mane tokioje pozicijoje, iš kurios sunku pasprukti. Aha.... Kojos laisvos. Sukaupiau likusias jėgas ir spyriau jam į saulutę. Jis mane paleido ir pradėjo dūsti.

-Bėgat! Staigiai!-surėkiau ant draugų. Jie išsineždino.

-Eva...-sušnypštė jis gaudydamas orą,-kaip tu nesupranti.... myliu tave,-dūsavo jis susiėmęs už pilvo.

-Jei myli - įrodyk.-pasakiusi apsisukau ir lėtais žingsniais įėjau į mišką. Vis dar lėtai ėjau. Bet prisiminus kraują pajaučiau alkį. Nežmonišką alkį. 

-Te medžioklė prasideda...-tyliai subambėjau. Klaidžiojau valandų valandas kol pamačiau stirną! Pagaliau! Patykojau jos ir esamai tinkamai akimirkai šokau ant jos. 

********************

Nuo lūpų nusivaliau kraują, o stirnos lavoną palikau kaip buvusį. Palankščiau kaklą, patampiau kojas ir visu greičiu nubėgau. Siekiau tikslo - Rob būstinė.

***Danielio pozicija***

Šūdas... Dar iki dabar guliu susirietęs ir kenčiu skausmą. Praėjo jau begalės valandų! Dar syk pabandžiau atsistoti. Šį kart pavyko. Nugarą persmelkė žiaurus skausmas. Diegis iš vidaus. Pasitampiau, kad mažiau skaudėtų nugarą.

-Reikės pradėti mankštintis...-subambėjau sau panosimi. Prisiminiau Evos žodžius ,,Jei myli - įrodyk''. Banaliai įrodyti kiekvienas gali. Aš noriu kažko orginalaus. Bet ko?... Įėjau į mišką. Galvojau, kur man dabar dėtis?

Po velnių, Eva! Kur tu? Neapsikentęs mintymis paklausiau Evos.

Rob būstinės papėdėje. Jis miręs. Nusijuokė ji. 

-Šūdas...-pradėjau bėgti. Žinau, kad nespėsiu, bet bent jau bandysiu.

***Evos pozicija***

-Ramiai. Čia aš - Eva,-šyptelėjau medžiokliui.

-Neatpažinau. Prašom. Rob namelyje,-šyptelėjo žavus vaikinas.

-Tu vienas?-pasipiktinusi paklausiau. Galėčiau būti aktorė.

-Jap. Šį kart vieno pamaina,-pasikamę pakaušį jis. Lėtai priėjau prie jo, su lūpomis priliečiau jo lūpas, bet tik iššiepiau dantis ir nuleidau visą jo kraują. Baigusi nešvarų darbą nusivaliau su rankove burną. Drąsiai priėjau prie namelio durų. Vienu kojos spyriu jas išlaužiau.

-Eva?! Nemoki belstis?!-surėkė jis.

-O tu visiškai nemoki saugoti paslapčių,-suurzgiau.

-Ką?-vaidino sutrikusį jis.

-Danielis ir informacijos nutękinimas tau nieko nesako?-pradėjau gresmingai artintis prie jo. Jis nugurkė seilių gumulą.

-Sako...-nutęsė jis.

-Aš tavimi sušiktai pasitikėjau! Dabar tu miręs,-nusišypsojau. Nusijuokiau ir kandau jam tiesiai į kaklą. Jis surėkė iš skausmo, bet tas jo riksmas spėju nebūtų pasiekęs šalia esančio vampyro. Numečiau jo lavoną po stalu. Priėjau prie veidrodžio. Atrodžiau siaubingai. Paakiai pajuodę, plaukai susivėlę, lūpos kruvinos. Netoli buvo kriauklė. Priėjusi paleidau vandenį. Nusiploviau savo veidą. Dabar bent jau kaip žmogus atrodau. Išėjau iš to prasmirdusio namelio į lauką. Ten stovėjo pulkas medžioklių. Sukikenau pastebėjusi jiems už nugaros Taną, Gregą, Heroną, Džo, Tordą ir Ranę. Pajutau kažką šalia savęs. Pasukau veidą. O ten stovi Danielis! Kaip aš jo pasiilgau, nors ir nekenčiu... Bet koks skirtumas! Šokau ant jo ir įsisiurbiau į jo lūpas, bet greit atsitraukiau. Kraupiau šyptelėjau medžiokliams ir iššiepusi dantis puoliau juos. Draugužiai taip pat nesnaudė. Po kokių 10min. visi medžiokliai buvo negyvi.

-Ačiū,-šyptelėjau visiems.

-Umm... Eva?-pakvietė mane Danielis.

-Mmmm?-atsisukau į jį.

-Galim pasišnekėti. Vieni?

-Um, gerai, žinoma,-sumaliau sutrikusi. Draigai linkėdami sekmės šyptelėjo. Paėję nuo Rob klano sustojome.

-Kas atsitiko?-šyptelėjau.

-Noriu įrodyti, kad aš tave myliu,-šyptelėjo jis.

-Bandyk laimę,-sukikenau. Jis išsitraukė iš kišenės kažkokį amuletą.

-Jį man davė mano senelis. Jis man vertingiausias daiktas gyvenime. Bet kaip vertingiausias ir svarbiausias žmogus mano gyvenime be vertingiausio daikto?-pasikasė galvą,- noriu, kad jį nešiotum su savimi. Kad ir kas atsitiktų, kad ir kaip manęs nekęstum. Mus vistiek suves. Tai mano meilės ženklas. Ir noriu išrėkti viskam pasauliui, kaip tave myliu, bet tai neįmanoma. Kaip ir per 1 valandą aplėkti pasaulį,-šyptelėjo jis,- myliu tave.-įdavė man į rankas amuletą. Nežinojau kur dėtis. Bet juk žinau ką jam jaučiu - neribotą meilę. Tai ko tyli, Eva???

-Danieli...-atsidusau ir nusišypsojau per ašaras.

-Buvo taip lėkšta, kad net apsiverkei?-nusivylęs paklausė.

-Nejuokau,-sukikenau ir nestipriai trenkiau jam į kietą krutinę.-sugraudino tavo žodžiai.  Jie buvo... Nuoširdūs. Danielis...-atsikrenkščiau,- MYLIU TAVE!!!!!!!!-surėkiau kiek tik gerklė leido. Jis išsišiepė nuo ausies iki ausies ir prisitraukęs mane pabučiavo. Kai jis perėjo prie kaklos aš jam tyliai sušnabždėjau:

-Mūsų laukia.-jis sukikeno ir atsitraukęs pradėjo mane temtis į klano pusę. Tik išlindę iš tankumyno sustingome. Ten stovėjo kažkoks vaikinas su gauja vilkų.

-Mūsų balandėliai,-sukikeno vaikinas.

-Kirdai...-suurzgė Danielis ir mane pastūmė už savęs. Ką?

-Kaip senai matėmės,-sukikeno Kirdas.

-Ko tau reikia?-nušnypštė Danielis.

-Pats žinai ko,-nusijuokė jis. Pala pala, kas čia dedasi?

Ačiū skaitytojam :) Šią dalį skiriu ištikimiausiems (patys žinote kam :D ♥ ). Spauskite VOTE, komentuokite ir iki kitos dalies: Wolf-in-the-dakr.