Taisyklės, kad jas laužytum.

19 dalis.

***Evoz pozicija***

***Po metų***

Ėjau neapšviesta Norwich'o gatve. Mąščiau apie tą patį ką ir šiuos ištisus metus. Karen jau ne kartą man siūlė grįžti į Londoną, bet aš nesiruošiu ten grįžti ir vėl pamatyti to mulkio veidą. Kėliau sau klausimą, o kas būtų, jei grįžčiau? Gal jis net ne Londone? O gal jis vis dar ten? Nežinau kaip Tana laikosi... Kaip Gregas, Džo, Tordas, Heronas ir Ranė laikosi... Pasiilgau jų. Iš rankinęs išsitraukiau mobilujį ir adresatų knygoje suradusi Tanos numerį dvejodama, bet paspaudžiau mygtuką skambinti. Po kelių pyptelėjimų išgirdau jos balsą.

T-Tana. A-Aš.

T-Klausau?

A-Tana?

T-Eva?!

A-Dieve kaip tavęs pasiilgau...

T-Kur tu?! Prapuolei kaip į vandenį! Visą Londoną apėjom, o tavęs kaip nėra, taip nėra!

Ji buvo tiek įpykusi, tiek susijaudinusi ir linksma.

A-Esu ne Londone. Ir tikrai ne prie jo...

Atsidusau.

T-Po velnių, grįžk. Danielis baigia nusirauti sau plaukus. Nežino kur dėtis. Mes visi sunerimę. Galvojai, kad bus geriau, bet taip nėra...

Atsiduso ji.

A-Negalvojau, kad bus geriau. Žinojau, kad nieko gero nebus, bet nenorėjau to vėplos matyti akyse...

Skaudžiai atsidusau.

T-Ką tu veiki šiuo metu?

Pakeitė temą jį. Supratau, kad nori iš manęs išpešti miesto pavadinimą.

A-Klajoju, mieloji.

T-Nepasakysi, kur tu, tiesa?

Jaučiau, kad ji šyptelėjo.

A-Kai bus laikas, grįžiu. Žinok tai. Sekmės. Linkėjimus perduok visiems nuo manęs. Iki.

Padėjau ragelį. Giliai įkvėpiau. Nebuvo taip sunku. Toptelėjo mintis grįžti į Londoną. Iš jo į čia atvykau per 4 dienas, tad po kokių 3 dienų būčiau ten. Na žinoma pavalgiusi. Pamačiau kažkokį vaikiną. Puiku. Pakėliau savo sjonuką dar aukščiau, liemenėlę patempiau žemiau, o tada kilstelėjau, kad krutinė dar labaiu išryškėtų, papūrenau plaukus ir nukaukšėjau jo pusėn.

-Sveikas,-gundančiai pradėjau.

-O sveika gražuole,-apsilaižė lūpas vaikinas.

-Šiandien tau laminga diena, mielasis,-sukikenau,-500 svarų, ir aš tavo,-pirštu perbraukiau per jo krutinę. Jis suvirpėjo.

-Sutarta, pupyte,-susijaudinęs ištraukė pinigus ir įbruko man į rankas. Juos įsidėjau į rankinę, o tada prisiglaudžiau prie to vaikino. Jis sugriebė mano užpakaliuką ir sužiuro į mano akis. Mielai nusišypsojau.

-Tu miręs,-sukikenau. Jis nesuprato, bet aš jau darbavausi su jo kaklu. Jis rėkė, bet aš užspaudžiau jo burną. Nesiruošiu palikti jo gyvo. Įsitikinusi, kad jis miręs nutraukiau jam galvą. Šyptelėjau. Nieko nesigėdydama persirengiau rūbus. Džinsai, juoda palaidinė ir juodi kerzai. Užsidėjau kelias apyrankes ir žvilgtelėjusi paskutinį kartą į vaikiną išėjau iš to skerzgatvio. Išsitraukiau veidrodėlį ir šlapias nosinaites. Nusivaliau kraują nuo savo veido. Žinojau, kad teks bėgti, tad į rankinę įsidėjau kuprinę. Ta rankinė buvo didelė. Labai didelė. Visus daiktus persikroviau į kuprinę. Patikrinau, ar tikrai viską išėmiau. Tada rankinę švystelėjau į šoną. Kurpinę ant pečių ir pasileidau bėgti.

****

Sustojau Long Statton'o degalinėje. Nusipirkau buteliuką vandens. Jį išgėrusi toliau bėgau.

****

Diena buvo įsipusėjusi, o aš jau pasiekiau Ipswich'ą. Man reikėjo greičiau pavalgyti. Nenorėjau nieko žudyti, tad patraukiau link miesto ligoninės. Įsmukusi į tą baltą ir negražią ligoninę nupėdinau link kraujo donoro skyriaus. Kai niekas nepastebėjo pagriebiau 5 pakelius kraujo. Kamerų šioje įstaigoje nebuvo, tad nepastebima ir išėjau iš čia. Išgėrusi vieną pakelį kraujo ir nusipirkusi vandens toliau patraukiau į kelią.

****

Sedėjau Chelmsford'o parke. Norėjau pailsėti šiek tiek. Žmonių naktį nebuvo, tad nieko nebijodama pradėjau gerti kraują iš pakelio. Po truputį atgavau jiegas. Pakilusi nuo suoliuko pasitampiau, prasimankštinau ir dingau iš to parko.

****

Ramiai ėjau link savo senojo namo. Žinau, kad jis nepaliestas niekeno, nes Karen bijo ten kelti koją. Įžengiau į vidų. Namas jau spėjo aplūžti ir būti apvoktas. Lėtais žingsniais nupėdinau į savo bususį kambarį. Kambario durys buvo uždarytos. Sustojau ir įsiklausiau. Kažkas buvo ten. Išsitraukusi pistoletą kūrį pavogiau, pasiruošiau išspirti duris. Pakėliau koją ir spyriau į tas nelemtas duris. Jos išskrido lauk, o aš nusitaikiau į žmogystą, kuris buvo nugara į mane.

-Kas tu?-iškošiau pro dantis.

-Ne gi taip pasitiki savo mylimos tetos sūnų?-sukikeno. Pala, Džeremis?

-Džeremi?-susiraukiau, bet nenuleidau ginklo. Nujaučiau, kad čia ne jis. 

-Kaip sekasi, Eva?-atsisuko į mane. Čia buvo persikeitelis. Tokių sutikau šimtus per tuos metus.

-Ačiū, neblogai, o tau, Džeremi?-susiraukiau, nes išgirdau kažką šaukiant 'Eva! Tai ne aš! Čia Kirdas!'. 

-Taip pat. Kodėl išvykai? Palikai mane vieną?-susiraukė jis ir žengė žingsnį arčiau manęs. Aš nieko nelaukusi šoviau į jį. Kulkas padariau pati, tad vilkolakiui jos mirtinos.

-Šūdas...-suinkštė jis. 'Džerimis' atvirto į Kirda.

-Sveikas, mielasis. Galvoji nesutikau tokių kaip tu savo kelyje ir turiu prastą klausą?-nusijuokiau ir vėl šoviau į jį. Pataikiau visai šalia širdies.

-Taip pasitinki mane?-iškošė per sukąstus iš skausmo dantis.

-Atsilyginu už tas sukeltas kančias, mielasis,-šyptelėjau. Lėtais šingsniais priėjau prie jo. Jis išsprogdino akis pamatęs peilį,-o dabar atsilyginsiu visam laikui,-šyptelėjau.

-Eva... Danielis tavęs nekęs už tai, ką ruošiesi padaryti,-bandė mane atkalbėti.

-Koks skirtumas. Jis manęs jau nekenčia, o man tai nerūpi,-nusijuokiau ir nieko nelaukusi suvariau tą peilį jam tiesiai į širdį.  Jis užvertė akis ir po kelių akimirkų tysojo ant kruvinų grindų. Dar dėl viso pikto nupjoviau sunkai jo galvą. Jo kūną taip ir palikau. Lėtai išėjau iš namo ir patraukiau miško link. Užuodžiau gryną gamtą. Buvo gera. Bet sustojau išgidusi žodžius:

-Sveika sugrįžusi, Eva...-perbalau. Lėtai apsisukau ir išsprogdinau akis. Pamačiau tai, ko visai nesitikėjau...

Tadam! Naujoji dalis :) Tikiuosi ji jums patiks :) Laukiu daug VOTE, komentarų ir iki kitos dalies:Wolf-in-the-dark.♥♥♥xoxo.