The BITCH xZ.M ✔

2

Šiuo metu mėgaujuosi vėsiu oru ir leidžiu vėjui velti mano plaukus. Galva tvinksi nuo skausmo, o širdis daužosi, kaip pašėlusi.

Iš vis nežinau ką čia veikiu,  užsilipusi ant stogo. Aš nei žiūriu į žvaigždes, nei  galvoju(galbūt reikėtų tokiu momentu gerai išsiverkti), tik laikau atvertusi  sąsiuvinį ir spoksau į jį buku žvilgsniu. Aš buvau pilna vilties iki pat šios dienos, po kurios  jaučiuosi pasimetusi.

Nusivaliau ašaras, kurios galiausiai prasiveržė.

-Jei tai rašei, kodėl nesilaikei to?-Zayn išdygo prieš mane. Jis greičiausiai perskaitė mano užrašus. Iš išgąsčio išmečiau savo sąsiuvinį ir jis nukrito ant žemės. Atsidusau ir atsargiai nušokau į savo kambario balkoną ignoruodama juodaplaukį.

Nesuprantu kodėl jis mane užkalbino, jis ką bando prisitrinti? Manau mano įseserė labiau spindi optimizmu šioje srityje.

Ranka perbraukiau susivėlusius plaukus ir greit paėmusi kiek apdulkėjusį sąsiuvinį, o tada užkišau jį už megztinio. Naktis gana tamsi, mėnulis kažkur pasprukęs, tačiau oras šiltas.

Sukišau savo rankas į šortų kišenes ir nuėjau atsisėsti ant supynės, kurią padarė mano tėvai. Tiksliau tėtis, kartu su manimi.

Tai buvo viena dieną prieš atsikraustant Natašai. Jaučiausi pats laimingiausias vaikas ir prižadėjau, kad niekada nebūsiu nelaiminga.

Aukso verti žodžiai: Niekada nesakyk niekada.

Nataša atslinko į namus ir mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

-Tu mėgsti vienatvę, taip?-Juodaplaukis ir vėl atslinko prie manęs, jis net atsisėdo šalia manęs ant supynės. Pažvelgiau į jį tokiu žvilgsniu, lyg sakyčiau 'Tu rimtai?'

-O tu kaip matau mėgsti prisiknisti prie manęs..-Kandžiai pasakiau ir atsistojusi palikau jį vieną ir vėl. Nesuprantu kodėl jis taip prie manęs prisikabino, man tikrai nereikia tokių draugų kaip jis.

O ir be to jei pradėčiau su juo bendrauti Nataša mane užmuštų. Laimei  to nebus, nes aš su juo nebendrausiu.

Atsisėdau pavėsinėje ir susikėliau kojas ant stalo. Šį kartą juodaplaukis, kiek mačiau, nuėjo į vidų. Lengviau atsipūčiau  ir užverčiau galvą į viršų, tuo pačiu pradėjau masažuoti savo smilkinį.
Maža šypsena atsirado veide.
Jis kalbino mane, ne Natašą. Pirmą kartą pirma buvau aš, ne ji. Jausmas tikrai geras.

-Štai kur tu..-Šviesiaplaukė atsivilko prie manęs ir atsisėdo šalia. Ji kaip visada atsiranda tinkamiausiu laiku.

-Ko nori?-Nerūpestingai trūktelėjau pečiais.

-Nebendrauk su Zayn, atsiknisk nuo jo. Aš turiu gerų kozerių prieš tave, mažvaike. Nesvajok, kad tokia ,kaip tu , gali iš vis patikti tokiam vaikinui.-Nataša bandė pasišaipyti iš manęs.  Ji pirštų galiukais suėmė plaukų sruogą ir vyptelėjo.

-Daugiau tu man nebeaiškinsi.-Supykusi pastūmiau ją. Mergina krito ant sėdmenų ir išleido tylią skausmo dejonę. Po kelių sekundžių ji pakėlė stiklines akis į mane.

-Pasigailėsi, kad gimei.-Sugriežė dantimis ir atsistojo.-Prisiekiu, sunaikinsiu tave.-Pagrūmojo pirštu. Jos veidas buvo persikreipęs ir ji tikrai atrodę supykusi.

Ji suėmė savo palaidinę už kraštų ir ją timptelėjo aukštyn, tada sumirksėjo blakstienomis ir nuėjo išdidi, kaip niekad.

Po kelių sekundžių suvokiau, kaip stipriai ji man atsibodo. Kiekvienas jos žodis, įžeidimas.. Arba visi tie kartai, kai ji atėmė iš manęs laimę.
Kodėl ir man pagaliau nepabuvus jos vietoje?  Laikas  parodyti Natašai jos vietą. Daugiau ji manęs nežemins.