Mano mama visada labai mėgo vaikus. Ji norėjo kuo daugiau vaikų, todėl ji įsivaikino dar vieną dukrą. Natasha buvo viskuo geresnė už mane. Visi mėgo tik ją. Išties ji buvo tik kalė griaunanti mano gyvenimą, tačiau dabar viskas keičiasi. Dabar mano l...
Oops! Bu görüntü içerik kurallarımıza uymuyor. Yayımlamaya devam etmek için görüntüyü kaldırmayı ya da başka bir görüntü yüklemeyi deneyin.
Baltas, niūrus kambarys jau spėjo tapti mano namais. Du mėnesiai. Jaučiu, kad greit visos mano stiprybės neliks nė menkiausios dalies.
Ši vieta smaugia mane nematomom rankom, o ta mintis, kad visi mano, kad manęs nebėra mane žudo dar labiau. Nesuprantu kodėl man taip nesiseka?
Ką aš tokio padariau, kad gyvenimas mane taip baudžia? Pažvelgiau į dangų. Gyvenimas čia yra tikras košmaras. Kiekvieną dieną tu privalai anksti keltis, tada eina visokie tyrimai. Jie bando nustatyti silpniausiais mūsų vietas. Rasdami jas, jie gniuždo mus.
Todėl aš meluoju. Meluoju daug dalykų.
Kad man viskas gerai, kad aš stipri...
Labiau už viską norėčiau pažvelgti į rytinę saulę.. Jausti kaip ji savo spinduliais glosto man veidą. Rankoje laikyti karštos arbatos puodelį, save apsikloti pledu ir stebėti aplinką, tačiau net to negaliu. Džiaugčiausi net gi pajutusi lengvą nakties vėją.
Stebėti pro langą, nėra tas pats. Pridėjau ranką prie šalto stiklo. Pasiilgau visko ką turėjau. Nesvarbu, kad neturėjau daug. Man užteko ir to laiko kurį praleidau su Zayn, kad ir koks jis melagis bus.
-Mari, eime..-Šviesiaplaukė mergina timptelėjo mane už rankovės. Ta buvo ta pati mergina kuri man pasakė, kas čia per vieta. Iš ties ji buvo čia vienintelė mano draugė ir vienintelis žmogus, kuris padėjo man nepasiduoti.
-Kur?-Sušnabždėjau. Buvo vėlus vakaras, nors aš ir nežinojau kiek valandų, pastebėjau, kad pritemo. Todėl man nesinori pažadinti kitų ir taip pakviesti tą bjaurią moteriškę.
-Nagi, tiesiog eime..-Treilos akys suspindėjo net tamsoje, o aš galiausiai paklusau. Patraukėme į juoda koridorių. Mergina net nesidairydama žingsniavo pirmyn. Užtikrintais, lėtais ir tvirtais žingsniais, o aš kaip koks pasimetęs šuniukas sekiau ją.-Paskubėkim.-Pasigirdo šiek tiek prikimęs jos balsas.
-O kur mes einame?-Apsižvalgydama paklausiau, nors nemačiau nieko. Mergina priekyje kažką sušnabždėjo ir sugriebusi man už rankos įtraukė į kažkokį kambariuką. Jame pūtė žvarbus vėjas ir šiaušė mano plaukus, nors čia ir buvo tamsu, bet čia buvo ypatingai keista.
-Aš ilgai to laukiau..-Pasigirdo keistas merginos balsas. Prisimerkiau bandydama įžvelgti, bent Treilos veido bruožus ar mažiausius kontūrus, kurie parodytų kur ji.
-Ko?-Sušnabždėjau, šiek tiek sunerimusi. Ši vieta ėmė gąsdinti mane.
-Jau du metus laukiau kol galėsiu pasprukti iš čia..-Treila nusijuokė ir aš atsipūčiau kai merginą įjungė šviesą. Apsidairiau ir supratau, kad tai toks pats baltas kambarys kaip ir visi šiame pastate, tik čia buvo skirtumas didžiulis liukas vedantis į lauką.
-Ar tai pasprukimas?-Susijaudinusi sušnabždėjau ir mergina tiesiog pravėrė tą kvailą dalyką.
-Taip. Nagi bėkime. Jie greit patikrins kambarius, jei neras mūsų bus blogai.-Paragino ji. Prieš įlipdama į tą liuką sustojau.
-Kodėl jį rodai būtent man?-Paklausiau.
-Aš žinau kaip čia sunku, jei kiti nebūtų pasidavę būčiau pakvietusi ir juos. O tu esi vis dar sveiko proto.. Ir tu buvai mano draugė...-Nutęsė.-Tik yra vienas dalykas..-Susijaudinusi visaip kaip aš kalbėjo ji.
-Koks?- Sutrikau ir ji nusišypsojo.
-Gale yra daug šunų ir mums reikės bėgti labai greitai..-Ji susiraukė ir aš galiausiai nieko nesakiusi atidariau tą liuką ir šokau į vidų.
Šlapia, drėgna ir be galo tamsu. Susiraukusi patryniau savo rankas ir ėmiau lėtai ant pirštų galų eiti pirmyn girdėdama pastoviai kapsintį vandenį. Galiausiai įsidrąsinusi žengiau dar tvirčiau pirmyn, pagreitindama savo žingsnius.
Pažvelgiau į duris, vos galėjau jas įmatyti viena ranka sugriebiau rankeną ir pravėriau girgždančias duris, taip greičiausiai pritraukdama šunų dėmesį.
-Bėk!-Suriko mergina. Visą gyvenimą liksiu jai dėkinga.
Į veidą plūstelėjo šalto oro guosis. Nusišypsojau pamačiusi baltą sniegą apdengusį žemę. Įkvėpiau oro ir tada pasileidau bėgti.. Bėgau tiesiog į priekį jausdama laisvę. Šypsena netilpo ant veido, o gyvenimas ir vėl įgavo prasmę. Jaučiau kaip sniegas apglėbia mano kojas, o vėjas glosto jo išsiilgusią odą.. Galiausiai ir mano plaučius pradėjo smaugti oro trūkumas, bet aš vis tiek bėgau. Tiesiai per gilų tamsų mišką, kol galiausiai atsidūriau mieste..
Žmonės žiūrėjo į mane kaip beprotę, kol aš laiminga sukausi. Snaigės krito man ant veido ir man buvo visai nesvarbu, kad aš buvau tik po balta plona pižama, o mano kūnas, nubraižytas daugybės šakų, kruvinas, lieknas ir randuotas.
Aš nejaučiu nieko tik džiaugsmą. Džiaugsmą, kad pasprukau iš ten.
Mari Woods gyva ir vėl.
Nusišypsojau ir galiausiai pati nejausdama ėmiau lėtai eiti link Zayn namų. Vienintelis žmogus apie kurį galvojau visą laiką buvo jis. Man nesvarbu, kad jis ne kartą išdūrė mane, man reikia jo.
Po kelių minučių buvau netoli jo namų. Durys buvo praviros, o pro jas sklido blanki šviesa. Tyliai neišleisdama jokio garso įsmukau į vidų ir lėtai ant pirštų galų apsidairiau aplink.
Netrukus stipriai ranka užsidengiau burną, kad garsiai nepravirkčiau. Zayn gulėjo ant grindų ir iš jo pilvo kyšojo peilis. Įkvėpiau oro ir lėtai priėjusi neįlipdamą į kraują patikrinau jo pulsą.
Jis buvo.. Šiek tiek atsikvėpiau ir vis dar atsargiai apieškojau jo namus ir galiausiai radau telefoną. Surinkau numerį ir paspaudusi mygtuką laukiau kol kažkas atsilieps.
-Oksfendoo gatvė 8. Viduje sužeistas žmogus, o jo pilve peilis.-Pareiškiau balsu be emocijų.
-Tuoj atsiųsime medikų komandą.-Pasigirdo operatorės balsas. Apsižvalgiau ir įsikišau Zayn telefoną į kišenę skubiai išeidama iš jo namų.
