Mano mama visada labai mėgo vaikus. Ji norėjo kuo daugiau vaikų, todėl ji įsivaikino dar vieną dukrą. Natasha buvo viskuo geresnė už mane. Visi mėgo tik ją. Išties ji buvo tik kalė griaunanti mano gyvenimą, tačiau dabar viskas keičiasi. Dabar mano l...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Kai žinojau, kad daugiau nieko nebe pakeisiu suskambėjo jo telefonas. Jis atsistojo ir paliko mane vieną vis dar verkiančią.
Tą kartą aš išsigelbėjau.
Tik nežinojau verkiu iš laimės ar iš skausmo.
Ant mano galvos buvo kelios raudonos dėmės, nuo paskutinio karto kai Harry tempė man už plaukų. Pažvelgiau į veidrodį ir atsidusau. Harry nepasinaudojo manimi, tačiau jaučiu, kad tai jis padarys.
Ir nesvarbu, kad jis to nepadarė dabar. Nesvarbu, kad jam sutrukdė. Jis vis tiek bandys tai pakartoti.Aš tiesiog jaučiu tai.. Iš ties jaučiuosi prastai. Praleidau čia pragarišką savaitę.
Harry atrišo mane, leido vaikščioti kur noriu, tik išeiti iš namų teritorijos man griežtai uždrausta, o ir be to vargu ar pavyktų. Visos durys užrakintos, o jei ir pabandyčiau bėgti jis primuštų mane dar smarkiau. Ant mano veido ir ant kūno jau ir taip puikavosi ne viena mėlynė.
Jis dievino stebėti skausmo apimtą mano veidą.
-Mari..-Galiausiai užstaugė vaikinas. Mikliai išlindau iš tualeto ir nuėjau prie jo. Kol neturiu plano tol negaliu elgtis kaip noriu.-Sužinojau kai ką įdomaus apie tave..-Harry balsas pasklido iš svetainės. Jis sėdėjo ant niūraus apleisto fotelio, o šalia jo stovėjo mažas staliukas su didžiule dėže, uždengta skuduru.
-Ko nori?-Paklausiau ir Harry mįslingai atsistojo. Jo žvilgsnis buvo neišskaitomas, o akyse kažkas spindėjo kas baugino mane. Jis priėjo suėmė mano kaklą ir čiupęs už jo pakėlė į viršų. Kartais man atrodo, kad jis tiesiog nuplėš mano galvą nuo kūno.
Spėjau įkvėpti mažą oro gurkšnį ir gavau pradėti smulkiomis rankomis ir nagais braižyti švelnią vaikino rankų odą.
-Girdėjau, kad sudaužei Natašos mašiną.-Jo balso tonas išdavė koks jis susijaudinęs. Jis buvo keistai laimingas, matydamas kaip raitausi iš skausmo. Visaip kai koks beprotis.
-Ji to verta..-vos ištariau, nes oro vis trūko. Harry šiek tiek prisimerkė ir nuleido mane ant žemės paleisdamas mano kaklą. Pati nejausdama susmukau ir ėmiau kaip įmanoma giliau kvėpuoti.
-Stokis..-Paliepė Harry. Ir aš vos galėdama atsistojau. Jis niekada nepalauš manęs, bet tai nereiškia, kad leisiu jam ir toliau mušti mane. Kartais reikia pralaimėti mūšį, kad laimėtum karą.-Ištiesk rankas ir užmerk akis..-Paliepė ir aš nenorom paklusau.
-Ką tu darai?-Paklausiau nekeldama balso. Harry nepatiko, kaip keldavau balsą. Nors čia buvau tik savaitę, žinojau tris svarbiausius dalykus.
Niekada nekelk balso.
Visada atsakyk, kai tavęs klausia.
Nebandyk pabėgti.
Jaučiuosi kaip beprotė būdama jo namuose, nes žinau, kad kuo toliau tuo labiau imu laikytis šių taisyklių ir tai tik todėl, kad kūnas nenori pajusti skausmo, kurio vis tiek neišvengiu.
Po kelių sekundžių pajaučiau ant savo kūno kažką ropojant.. Atmerkiau akis ir sustingusi pažvelgiau į daugybę mažų vorų kurie labai greit ėmė ropoti po mano kūną. Ėmiau klykti.
Turiu didžiulę fobiją vorams.
Kračiau savo kūną, rūbus ir rijau savo pačios ašaros, netrukus pajaučiau skausmą. Vienas voras man įkando kol Harry juokėsi aš pradėjau rėkti, stengiausi neleisti jų prie veido. Neturėdama ką daryti nusimoviau drabužius, o tada pastebėjau , kad ant mano kūno buvo maži taškeliai ir jie buvo paraudę.
Verkdama susmukau ant žemės ir susiėmiau už kelių. Nekenčiu jo.. Nekenčiu ir privalau dingti iš čia.. Jei taip ir toliau aš tikrai prarasiu sveiką protą.
-Nusiramink, paskaudės ir praeis.-Harry nusijuokė.
Ant mano kūno puikavosi mėlynės, o dabar mane sukandžiojo dar bala žino kokie vorai. Man skauda visą kūną ir jis sako, kad tai praeis.. Lėtai atsistojau ir verkdama pasirėmiau į šoną. Harry nusišypsojo ir priėjęs trenkė man.
-Nuo šiol būsi gera mergaitė..-Pasakė jis ir aš susiėmiau už skruosto. Man skaudėjom tik nežinau ką labiau. Galiausiai Harry trenkė man dar kartą į veidą šį kartą iš kumščio. Kritau ant žemės dėl silpnų kojų. Jaučiau silpnumą ir skausmą visame kūne. Tyliai sucypiau ir vaikinas spyrė iš kojos man į pilvą. Susigūžiau, kol jis mane paspardė kaip kokį kamuolį.
Verkiau ir rijau pati savo ašaras.. Atrodo vis dar jaučiau vorus ant savo kūno. Kambaryje pasidarė taip tylu, kad aš tik sugebėjau stebėti žalias vaikino akis, kurios degė neapykanta.
Galiausiai Harry baigė. Jis tiesiog paliko mane gulėti ant šaltų, medinių grindų.. Dar kelias minutes gulėjau ant grindų, kol galiausiai prisiverčiau atsistoti.
Parėjau į šaltą kambarį kuris jau tapo mano. Čia buvo šalta, nejauku, drėgna ir tiesiog nemalonu būti. Sudejavau iš skausmo ir išsitraukiau vaistinėlę. Harry liepė man visada susitvarkyti visokias žaizdas. Jis nenorėjo, kad mirčiau. Juk mano mirtis atimtų iš jo žaisliuką. Galvai pradėjus svaigti ranka atsirėmiau į spintelę ir leidau sau akimirką palaukti, kol akyse ir vėl atsiras normalus vaizdas.
Argi mirtis ne išeitis dingti iš čia? Toptelėjo man.
Ne. Aš stipri. Niekada nemirsiu dėl Harry, tačiau mano galvoje tikrai yra kita idėja.
Ėmiau tepti visus savo kūno paraudimus ir tas vietas kur tie vorai vaikščiojo. Jaučiuosi kaip beprotė. Dėl visko. AŠ nekenčiu Natašos, pasiilgau akimirkų su Zayn, ir noriu keršto, bet pirmiausia turiu dingti iš čia ir bent kažkaip su kažkuo susidurti. Man reikia pagalbos.
Ši vieta tiesiog žudo mane.. Galiausiai susigūžiau lovoje ir ir apsikabinusi kelius tiesiog bergždžiai stebėjau sieną su viena mintimi galvoje.
Jai reikės padarysiu viską, kad tik Nataša dingtų iš mano gyvenimo. Jei reikės net nužudysiu ją. Ji juk pradėjo tai.
Prasėdėjau kambaryje dar apie 10 minučių kol namas užtilo. Pažvelgiau į sieną ir joje tvarkingai užkabintą paveikslą. Anksčiau jo nebuvo.Susidomėjusi su skausmu priėjau ir nuėmiau mažą paveikslą, jis buvo sunkus, tad nesusigaudžiusi paleidau jį žemyn.
Pasigirdo garsus bumbtelėjimas ir aš net nepažiūrėjusi į sieną užkabinau atgal paveikslą. Su skausmu nusigavau prie durų ir prikišau ausį prie jų. Nebuvo jokio ženklo, kad jis išgirdo tai.
Tyliai pradariau duris ir išėjau iš kambario. Priėjau prie laiptų ir iškėliau koją į viršų. Jai vienintelė priežastis, kad patekčiau į ligoninę yra sužaloti save aš pasiryžusi bet kam.
-Jei mirsiu persekiosiu visus kaip dvasia, prisiekiu..-Sušnabždėjau ir atsispyrus nukritau nuo antro aukšto laiptų. Jaučiau skausmą, kol galiausiai tiesiog netekau sąmonės.
