The BITCH xZ.M ✔

8

-O kas dabar žioplė?-Juokdamasis paklausė, nusijuokiau ir aš. Po kelių minučių stojo nejauki tyla ir aš pastebėjau jo žvilgsnį slystantį iki mano lūpų.

-Galbūt tu.-Pasakiau norėdama nutraukti nejaukų žvilgsnių momentą. Zayn atsistojo, o tada ištiesė ranką ir padėjo man atsikelti. Pakėliau savo telefoną, kažkaip magiškai taip pat iškritusį ir perskaičiau žinutes nuo mamos. Visose ji rėkė, kad grįžčiau namo, nes reikia būtinai pasikalbėti.

-Man reikia iki namų.-Atsidususi pasakiau, o Zayn išmetė liūdną šypseną.

-Palydėsiu ir palauksiu tavęs.-Jis nusijuokė ir iškišo liežuvį.

-Gerai.-Dirbtinai nusijuokiau, kadangi mano mintyse vis sukosi mintys apie ką tik buvusią akimirką. Nejau mes tikrai galėjom pasibučiuoti?

-Apie ką tu taip mąstai?-Zayn paklausė, kai beveik visą kelią iki namų tylėjau. Juk negaliu jam pasakyti, kad mąstau apie bučinį, kuris galėjo įvykti. Gal jam taip net neatrodė? 

-Arhh.. Tai nesvarbu. Užeisi?-Prikandau lūpą ir parodžiau į namų pusę.

-Ne, palauksiu lauke.-Jis pasakė ir atsistojo prie vartų. Atsidusau ir viena nuėjau iki namų.

Vos įėjau mane pasitiko tėvų ir Natašos akys. Tėvai buvo susiraukę, o Nataša šypsojosi. Ką ji vėl man iškrėtė?

-Kur buvai, Mari?-Mama susiraukusi užrėkė man. Atsistojau prieš tėvus. Tėvas parodė mamai, kad susitvarkys pats. Jis priėjo prie manęs ir pažvelgė tokiu šaltu žvilgsniu, kad per kūną perbėgo šiurpuliai. Susigūžiau.

-Kodėl pavogei pinigus?-Ramiai paklausė. O aš pasimečiau. Gyvenime neesu nieko iš jų  vogusi. Ką jis nusišneka?!

-Aš nevogiau jokių pinigų..-Pareiškiau ir sukryžiavau rankas po krūtine, netrukus pajaučiau jo ranką susiduriant su mano skruostu. Jis trenkė man taip stipriai, kad greičiausiai liks mėlyne.  Pridėjau ranką prie tvinksinčio skruosto. Sulaikiau ašaras, kurios norėjo tekėti,  ir nusivylusi pažvelgiau į tėvą.

-Aš nevogiau tų suknistų pinigų!-Surėkiau ir pasitraukiau žingsniu toliau nuo jo, kad jis nesumanytų trenkti man dar kartą.

-O tai kaip jie atsidūrė tavo kambaryje?!-Tėvas surėkė ir jo kumščiai stipriai susispaudė. Pažvelgiau į patenkintą Natašos veidą.

Čia ji nagus prikišo. Dieve, aš tikrai sugalvosiu, kaip ją pažeminti.

-Nežinau! Aš jų neėmiau!-Supykusi surėkiau, netrukus tėvas pakėlė ranką ir užsimojo man trenkti. Aš susigūžiau, tačiau smūgio nesulaukiau. Jis nuleido savo ranką ir pavartė akis.

-Kodėl man meluoji, Mari?-Paklausė  nusivylusiu balso tonu.

-Kodėl manim netiki? Aš nevogiau tų pinigų.-Atsargiai pasakiau. Bijau dar vienos jo reakcijos. Jis iš vis pirmą kartą per tiek laiko man trenkė. Ar tokie turi būt tėvai, kad net netikėt savo dukra?

-Aš netikiu tavimi.-Pasakė jis ir tiesiog nusisukęs nuėjo į kažkurį iš kambarių. Atsisukau į mamą ir Natašą, pasirodo, ir mama buvo laiminga. 

Jos tikros dvynės su Nataša. Sunku suvokti, kuri įvaikinta iš mūsų.

-Eik į savo kambarį, namų areštas mėnesiui.-Pareiškė ji ir aš susinervinusi nuėjau. Jos neuždraus man išeiti, tam aš turiu langą.

Užrakinau kambario duris ir greit iš spintos ištraukiau nedidelę tašę. Įsimečiau porą drabužių ir visas santaupas, kurias sutaupiau. Prisiminusi prisiminimų dėžutę ištraukiau atidariau ir ją.

Pati nepastebėjusi ėmiau verkti. Nesuprantu ką padariau, kad mane taip baudžia. Atsidusau ir įmečiau dėžutę į tašę. Joje yra viskas ko man reikia, netgi sužlugdant Nataša.

Nepaliksiu jos sausos. Ji pagaliau supras, kad daugiau man nebe pakenks. Aš turiu gerų įrodymų prieš ją. Atsidusau ir pasiėmusi kitus patogesnius rudeninius batus. Galėtų grįžti netikėtai dingusi vasarą. Nekenčiu šalto oro.

Pravėriau langą ir išmetusi kuprinę ir perkėlusi kojas ant palangės nušokau. Kojas sugėlė šioks toks skausmas, bet kadangi aš nusileidau mažesniuoju stogeliu, man pavyko dalies jo išvengti.  Ne pirmas kartas, kai taip darau. Tėvai niekada nesuvokia, kad aš išėjau. Pasiėmiau nuo žemės tašę ir užsimečiau ant pečio. Greit nubėgau iki tvoros ir ją perlipusi atsidūriau prie Zayn.

Jis nusišypsojęs atsisuko į mane, bet tada jo šypsena dingo pamačius mano veidą.

-Kas tau tai padarė?-Paklausė jis ir paglostė mano veidą. Zayn nykščiu nuvalė mano ašarą, kuri ir vėl ėmė tekėti. Jis atrodė susinervinęs.

-Tėtis..-Pasakiau ir jis mane apkabino. Buvo gerą žinoti, kad bent kažkam rūpiu.

-Nurimk, Mari. Nei vienas iš tavo šeimos neverti tavo ašarų.-Zayn paglostė mano nugarą ir galutinai nuramino mane. Atsidusau ir jis mane apkabino per liemenį. Pasirėmiau galvą į jo petį ir mes pradėjome eiti bet kur. Svarbiausia kuo toliau nuo mano namų.

-Gal žinai  viešbutį, kuriame galėčiau apsistoti?-Paklausiau. Pinigų turėjau pakankamai, kad galėčiau sau leisti gyventi viešbutyje. Daugiau kur prisiglausti tai neturėjau.

-Ne, nežinau.-Zayn pasakė ir prikando lūpą.-Bet jei nori gali pagyventi pas mane, kol viskas aprims.-Pasiūlė jis. Nusišypsojau.

-Jei tik nebūsiu tau našta.-Nusišypsojau ir jis šyptelėjo atgal.

-Viskas bus gerai.