Mano mama visada labai mėgo vaikus. Ji norėjo kuo daugiau vaikų, todėl ji įsivaikino dar vieną dukrą. Natasha buvo viskuo geresnė už mane. Visi mėgo tik ją. Išties ji buvo tik kalė griaunanti mano gyvenimą, tačiau dabar viskas keičiasi. Dabar mano l...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Sėdėjau ant suoliuko, policijoje ir nervingai kramčiau lūpą. Jie pažadėjo, kad jis bus čia.
Gyvenime dar niekada nesijaučiau tokia kvaila kaip dabar.
-Pasiilgai?-Pasigirdo šiltas juodaplaukio balsas. Pati nejausdama puoliau jam į glėbį ir užmerkiau akis stipriai nusišypsodama.
-Ei jūs ten balandėliai!-Atsitraukiau nuo Zayn ir pažvelgiau į tą patį detektyvą. Vyriškis jau nebebuvo apsirengęs taip oficialiai kaip prieš tai. Dabar jis atrodė lyg paprastas vyras.
-Taip?
-Tavo draugužio tėvas pasiūlė leisti tau pagyventi pas juos ir aš sutikau, tačiau vos prisiminsi kažkokia smulkmena būtinai atvažiuok čia..-Paliepė jis ir aš linktelėjau suimdama Zayn už alkūnės, o tada išsivesdama mus abu iš čia.
-Palauk..-Staiga buvau sustabdyta ir atsukta į rudas Zayn akis. Pati nejausdama nusišypsojau ir Zayn mirktelėjęs iškėlė mėlyną striukę.-Lauke šalta.-Kaip kokia mama pasakė ir aš pradėjau juoktis apsimaudama jo duotą striukę. Po to ką patyriau nebijau aš šalčio.
-Ačiū, bet atrodau kaip meškinas.-Galiausiai pasakiau ir Zayn staiga ir vėl sustabdė mane.
-Kaip mielas meškinas..-Pataisė ir užmovė kapišoną, taip, kad jis uždengė net mano akis.
-Zayn..-Suzyziau ir jis tiesiog švelniai pastūmė mane į priekį prie juodos mašinos. Nusišypsojau ir įsėdau į ją.
-Nešalta?-Staiga pasiteiravo vaikinas ir užvedė variklį išvažiuodamas iš policijos aikštės.
-O ne per daug manimi rūpiniesi?-Prunkštelėjau ir pažvelgiau į kelią, bet netrukus nusukau akis į rudakį.
-Aš tiesiog pasiilgau tavęs.-Paaiškino jis be jokių emocijų, tiesiog žiūrėdamas į kelią. Atsidusau ir atsirėmiau į kėdę.
-Zayn?
-Mmmm?-Atsakė vis dar žiūrėdamas į priekį.
-Mintys apie tave padėjo man išgyventi...-Galiausiai ištariau paprastus žodžius, kurie sukėlė jo veide šypseną. Juodaplaukis vos trumpam pažvelgė į mane, kol galiausiai sustojo prie didžiulio balto namo aptverto juoda tvora.
-Kur mes?-Pasiteiravau išlipdama iš mašinos. Zayn užrakino ją, o tada tiesiog paėmęs mane už rankos nusivedė į namą. Vos atėjom jis užrakino duris. Pasijutau kiek nejaukiai. Visą laiką kai buvau uždaryta, buvau užrakinta. Buvau lyg paukštis narve ir dabar viskas man primena tai.
-Nusiramink tai tik dėl saugumo.-Paaiškino jis, o tada nusimovė batus ir striukę. Pasilenkiau ir nusimoviau savo paprastus žieminius batus, o tada pakabinau ir striukę šalia Zayn, lygiai taip pat kaip jis.
-Kieno namas?-Patryniau rankas į kišenes. Tai nebuvo didžiulis namas. Tik vienas didžiulis kambarys su užkurtu židiniu, ne vienu pledu ir virtuve, na dar ir kitais reikalingais patogumais.
-Mano tėvo.-Galiausiai atsakė vaikinas ir aš atsisagsčiau savo megztinį. Čia buvo tiesiog karšta.
Juodaplaukis patogiai atsisėdo ant didžiulės ir plačios sofos. Apsižvalgiau ir pati nejausdama supratau, kaip buvau viso to pasiilgusi. Visas tas jaukumas, šiluma, žmogus, su kuriuo jautiesi gerai. Aš tik svajojau apie tai.
-Mari..-Zayn rankos atsidūrė ant mano veido ir jis vienu nykščiu nuvalė ašarą, kuri sugebėjo išriedėti. Patempiau palūpį ir jis tiesiog apkabino mane.-Nagi neverk..-Jis paglostė mano nugarą, kol galiausiai tiesiog apsikabinęs nusivedė ir atsisėdo ant sofos tuo pačiu priglausdamas mane prie savęs.
Galiausiai visiškai nusivaliau ašaras ir pažvelgiau į jo veidą.
-Ką aš be tavęs daryčiau?-Paklausiau ir jo akyse galėjau įžvelgti šelmiškas mintis.
-Gulėtum griovy..-Pasakė jis ir aš prunkštelėjau nestipriai kumštelėdama į jo petį. Jis nusijuokė ir apkabino mane, priversdamas prisiglausti prie savęs. Su galva atsirėmiau į jo petį, o kojas susikėliau ant jo kojų.
-Nebent su tavimi.-Prunkštelėjau trumpam nusukdama akis į šalį.
-O tu čia patogiai įsitaisei..-Nusijuokė jis pažvelgdamas tiesiai man į akis.
-O kodėl gi ne?-Nusijuokiau ir bakstelėjau jam į žandą gaudama plačią jo šypseną. Galiausiai jis šiek tiek pasilenkė arčiau mano veido žiūrėdamas tiesiai tiesiai į akis.
-Galbūt geriau reikia daryti kitaip.-Staiga dusliu balsu pasakė ir jo akys pajuodavo. Pažvelgiau į jį šiek tiek nesupratusi ką jis turi omenyje.
-Tai kaip?
-Taip.-Pasakė jis ir pasilenkęs priglaudė savo lūpas prie manųjų sukeldamas šiurpuliukus visame kūne.
