It Hurts ( Zayn Malik )

1 dalis

*Melisandros pozicija*

Giliai įkvėpiau ir nors dvejodama, bet pradariau didžiosios menės duris.

Į mane buvo sutelktas visų svečių dėmesys.

-Melisandra Marie Hill.- pristatė mane pranešėjas.

Aš išdidžiai pradėjau lipti laiptais ir mintyse kartojau, kad tik nesusimaučiau, ką visada padarau.

Nulipusi laiptais vaikščiojau po salę ir ieškojau pažįstamų žmonių, kol kažkas pagriebė man už rankos. Aš išsigandusi vos nesuklykiau.

-Tylėk.- sušnabždėjo man ir uždėjo ranką ant mano burnos. Apsisukau ir pamačiau Frėją.

-Dieve, kaip tu mane išgazdinai.- sušnabždėjau.

-Tai ką, pokylis tavo garbei, mhhm?- nusijuokė Frėja.

-Tai tėvų mintis, o ne mano.- sušnabždėjau ir nuleidau galvą.

-Man čia nuobodu...- sumurmėjo ji.- Eime pakvailioti?- su viltimi paklausė Frėja.

-Atleisk, bet ne.- pasakiau ir nusišypsojau.

Aš nesu ta mergina, kuri išdykauja, ar nepaklūsta taisyklėmis. Aš visada buvau auklėjama paklusti ir elgtis kaip tikrai damai.

O Frėja, mano geriausia draugė, yra visiška priešingybė man. Per ją mes visada pakliūvame į bėdas. Man tėvai net buvo uždraudę su ja bendrauti, nes neva ji nori mane išvesti iš gero kelio.

-Tu kaip visada...- sumurmėjo ji.- Tai gal bent išgerkim.- mirktelėjo ji man. O aš nusijuokiau.

-Na gerai, bet tik vieną taurelę.- prisimerkiau, o ji nieko nelaukus nusitempė mane per salę iki aptarnautojų ir paėmus dvi taures šampano, vieną davė man, o kitą pasiliko sau.

-Žiūrėk.- bakstelėjo man į šoną Frėja.- Tas vaikinas neblogas.- parodė ranka, taip, kad jis nematytų.

-Frėja...- suzyziau.

-Žiūrėk, jis į tave žiūri.- nusijuokė ji, o aš visa išraudonavau.

Aš esu labai nedrąsi ir drovi. Nuo mažens tokia buvau ir nieko negaliu pakeisti.

-Nebejuokauk.- nervingai nusijuokiau, o kartu su manimi ir Frėja.

-Dukrele.- pamojo man ranka mama.

Padėjau taurę ant stalelio ir nuėjau link jos palikusi Frėją.

-Taip, mama.- mandagiai pasakiau.

-Kai kas atvyks su tavimi pakalbeti, noriu, kad būtum mandagi ir supratinga.- sušnabždėjo man mama.

-Gerai, mama.- nusišypsojau ir nuėjau nuo jos.

Vaikštynėjau po salę ir bendravau su svečiais, vis gi tai pokylis skirtas mano garbei.

-Malik šeima!- sušuko pranešėjas ir visų žvilgsniai nukrypo į tą pusę, kaip ir manasis. Pastebėjau tamsaus gymio vaikiną ir turbūt jo tėvus.

Nekreipusi daug dėmesio nuėjau link sofos ir ant jos prisėdau.

Kiek mūsų pasaulyje dviveidžių žmonių, dabar visi sveikinasi, šypsosi vienas kitam, bet už nugaros apšneka. Aš negaliu to pakęsti! Aš niekada taip nedarau ir nedarysiu. Aš noriu, kad žmonės pažinotų tikrąją mane, o ne tokią, kuri maivosi ir bando įtikti visiems, aš ne tokia! Esu tokia, kokia esu ir manęs niekas nepakeis...

Mano mintis išsklaidė mano motinos balsas, todėl pakilusi nuo sofos nuėjau link jos.

Ji stovėjo viduryje salės, o aplink ją ratu sustojo visi svečiai, aš nesupratusi nuėjau prie jos. Ji pasitraukė ir už jos klupėjo ant vieno kelio tas juodo gymio vaikinas.