Stebuklų saugotoja

2 skyrius

Sėdėjau jaukioje kavinukėje, kuri kvepėjo kava ir šviežiai iškeptomis bandelėmis, o šventinę atmosferą kūrė baltos žybsinčios lemputės ir kalėdinė muzika.

Man patikdavo čia sėdėti. Kai pabosdavo tūnoti krautuvėlėje arba tiesiog tingėdavau pasiruošti vakarienę, ateidavau į šią malonią vietelę, kurioje dažniausiai sėdėdavo tik keli žmonės, taip pat norintys atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių.

Ant stalo buvau pasidėjusi užrašų knygutę. Gurkšnodama kakavą, bandžiau paskaičiuoti, kiek išleidau pinigų per praėjusį mėnesį. Iš tikro tai buvo visiškai nereikšmingas darbas, nes tėvai pasirūpindavo mano piniginiais reikalais. Tačiau iš prigimties mėgdavau, ką nors skaičiuoti. Kartą visą dieną praleidau rūšiuodama dulkelių maišelius. Tada suvokiau, kad mano matematinės galimybės turi ribą, priešingai nei magiškos dulkelės.

Nejučia beskaičiuodama užsisvajojau ir pradėjau piešti visokius ženklus. Kažkada seniai sklaidydama senelio knygas, atradau, kad tai runos. Gaila, kad jos jau nebeveikė. Bene pusė jų anksčiau pasitarnaudavo žmonių labui. Šiais laikais vis mažiau žmonių tiki stebuklais, o krautuvėlė laikosi būtent dėl tikėjimo. Tačiau kartais užtenka vieno stipriai tikinčio nei kelių, kurie galbūt tiki kažkuo neįmanomu.

Tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl eikvojau savo laiką beprasmiams skaičiavimams, buvo ta, jog vis dar bandžiau suvokti, ar tinkamai pasielgiau sutikdama su nepažįstamosios sandėriu. Senelis visada kartodavo, kad krautuvėlė yra saugiausia vieta, kad ji neįleis pikto norinčių žmonių. Tačiau vakar apsilankiusi moteris mane privertė suabejoti krautuvėlės apsauga. Jeigu jos magija senka, ta moteris galėjo būti ir piktoji.

Betgi ji gali sunaikinti tavo košmarą, Kedrija.

Perbraukiau per tuščią lapą kreivą juodą liniją. Taip spaudžiau rašiklį, kad net perdūriau lapą.

Galop susikrimtusi užverčiau užrašų knygutę ir išgėriau kakavos likučius. Jau buvau besirengianti išeiti, kai mano akys visai netikėtai už kai ko užkliuvo. Prie tolimesnio staliuko stovėjo vaikinas sušiauštais plaukais, juoda striuke ir mėlynais džinsais. Rodos, nieko neįprasto. Tačiau vienas dalykas sukaustė mano dėmesį - to vaikino viena plaukų sruoga buvo violetinė. Violetinių akių ryškiai nesimatė, nes buvo prietema, tačiau aš jį pažinau.

Vaikinas stovėjo prie baltaplaukės šiek tiek jaunesnės merginos, kuri apsimetė nekreipianti dėmesio ir toliau šnekėjosi su draugais. Šeštasis sūnus ir septintoji dukra, sukuždėjau sau mintyse.

Vaikinas piktai atsiduso, kažką jai tyliai pasakė ir palietė nugarą. Jo sesuo akimirką sustingo, tada pažiūrėjo į brolį ir susiraukusi atsistojo. Netrukus jie abu išėjo.

Suskatusi skubiai apsivilkau paltą ir moviau paskui juos. Tačiau išbėgusi pro duris niekur jų nebemačiau. Iškvėpiau garus pro burną ir patraukiau link krautuvėlės. Dabar jau viskas. Tai buvo ženklas, kad sandėris tikrai įvyks.

***

Krautuvėles durys atsidarė įleisdamos į vidų šaltą orą. Prie prekystalio priėjo mažučiukė senutė su medžiaginiu maišeliu.

-Labas vakaras, panele Marpl,- mandagiai pasisveikinau su viena iš nuolatinių klienčių. Nors ši moteriškė atrodė lyg šimto metų, o dar neaišku, koks jos tikrasis amžius, save ji laikė jauna dama.

-Sveikute, Kedrija,- aukštu balseliu prabilo ji.- Kada tik ateinu, tu vis gražėji.

Marpl išsišiepė primerkdama akis. Kažin kiek gerai ji matė, nepaisant tų apvalių pagal jos veido proporcijas per didelių akinių.

-Dėkoju, tačiau ir jūs nė kiek neatsiliekate,- meiliai pagyriau ją.

Marpl numojo ranka, bet šyptelėjo priimdama komplimentą.