Stebuklų saugotoja

8 skyrius

Lotuso ir Mulos brolis buvo trečiasis Dvasių valdovo sūnus. Tiek man pavyko apie jį sužinoti. Kažkodėl Lotusas nenorėjo apie jį daug pasakoti. Jam net nepatiko mintis, kad prašysime Izakelio pagalbos. Tačiau neradau kitos išeities, kaip kitaip galėčiau pasiekti senelį.

Įžengę į didingus Dvasių valdovo namus, iškart patraukėme į antrą aukštą. Galėjau sau prisiekti, kad praėjusį kartą, kai buvau pakviesta čia Kalėdinės vakarienės, viskas atrodė kitaip. Aiškiai neprisiminiau kiekvienos detalės ar išdėstymo, tačiau vidinis jausmas manęs nepaleido, jog laiptai į antrą aukštą nebuvo su auksiniais turėklais ir neatrodė tarsi arka.

-Neatsilik, Kedrija,- atsisukęs į mane tarė Lotusas. Jis palaukė, kol aš prieisiu prie jo, tada prisilietė prie manęs pečiu.- Namas klaidina sau svetimus žmones, todėl gali lengvai pasiklysti. Tuomet net aš tavęs nesurasčiau.

Neramiai žvilgtelėjau į jį ir nurijau seiles. Žinoma, juk šis pastatas jungė du pasaulius. Dėl to ir jaučiausi lyg iškritusi iš dangaus.

Užlipę laiptais atsidūrėme ilgame koridoriuje, kurio sienos buvo vyšninės spalvos. O sakydama ilgame, turiu omenyje, kad visiškai nemačiau koridoriaus galo.

-Eik pirma,- paliepė Lotusas savo seseriai. Mula suraukė antakius nepatenkinta, tačiau vis tiek paklausė ir paėjusi kelius žingsnius atsistojo prie juodų durų pasiruošusi beldimui. Kiekvienos durys turėjo savo spalvą, tad svarsčiau, ar už kurių nors durų yra ir Lotuso kambarys. Kažkodėl jį įsivaizdavau chaotišką, primėtytą nešvarių drabužių. Lyg vien Lotusui ten užėjus iškart pasidarydavo netvarka.

-Nebendraujate su kitais broliais?- Žvilgtelėjau klausiamai į vaikiną, bet tikriausiai nė klausti nereikėjo. Per Kalėdinę vakarienę jautėsi, kad likę broliai gyvena visai atskirą gyvenimą.

-Pirmąjį brolį mačiau tik vieną kartą gyvenime,- tarė Lotusas žiūrėdamas į juodas duris. Paskui jo žvilgsnis nuslydo į mane.- Mūsų santykiai kiek kitokie nei jūsų, žmonių. Kiekvienas Dvasių valdovo vaikas atstovauja tam tikrą magijos rūšį, tad mes tampame tarsi atskirais pasauliais.

-O kokiai magijos rūšiai atstovauji tu?- paklausiau domėdamasi. Mula galėjo nuspėti ateitį, trečiasis sūnus darė triukus su sapnais (jei tai tinkamas įvardijimas), o Lotuso gebėjimų negalėjau nusakyti. - Nejau tik tu vienintelis gali skaityti mintis?

Sugavau mane tiriantį žvilgsnį. Nejučia Lotuso lūpų kampučiai nežymiai pakilo.

-Aš neskaitau minčių, kvailute. Tiesiog galiu jausti daug stipriau nei paprastas žmogus ir suprasti jį. Aš skaitau jausmus ir emocijas ir kartais galiu juos suklaidinti.

-Tada tai panašu į telepatiją?

-Ne, neįsivaizduoju, kas ta telepatija, bet tikriausiai tai koks žmogiškas sugebėjimas,- primerkė akis Lotusas.- Mano magija kur kas sudėtingesnė.

Vaikinas paėjo pirmiau manęs, kai Mula pakvietė mus vidun pro praviras juodąsias duris. Trečiasis sutiko mus įsileisti.

-Gerai. O ką sugeba pirmasis Dvasių valdovo sūnus?- pasmalsavau sustabdžiusi Lotusą.

Jis pasuko galvą į mane.

-Mirtis,- trumpai ištarė Lotusas.- Jis atstovauja mirčiai.

Tai pasakęs vaikinas nusisuko ir sustojo prie pravirų durų. Kai priėjau prie jų, galiausiai įžengėme į trečiojo sūnaus kambarį.

.

Pasirodo, ne visi Dvasių valdovo vaikai buvo tokie mieli ir geraširdiški kaip Lotusas. Tikriausiai tai priklausė nuo to, kelintas vaikas jie yra šioje šeimoje. Nors galbūt pirmasis sūnus neturėjo reikšti blogio. Mirtis magiškame pasaulyje turi kitokią prasmę. Mano senelis buvo pusiau nemirtingas, tai reiškė, kad jam nereikėjo susitikti su mirtimi. Jis pats pasirinko požeminį pasaulį ir laiką, kada jam ten reikės patekti. Visko gali būti, kad laikui bėgant ir man Stebuklų krautuvėlė padovanos nemirtingumą, jei būsiu to nusipelniusi. Ir, žinoma, jei man pavyks išgelbėti krautuvėlę.