Stebuklų saugotoja

15 skyrius

Kelis kartus mirktelėjau manydama, kad blogai matau. Akys buvo tarsi apsitraukusios migla, bet neilgai trukus ji išsisklaidė. Visgi nuo to vaizdas nepasikeitė.

Pasaulis, kuriame atsidūrėme, buvo lygiai toks pat, kaip ir manasis, be magijos. Tačiau kiek atidžiau apsidarius, suvokiau, kad gatvės buvo visiškai tuščios, o dangus šviesiai pilkas tarsi nudažytas. Pasaulis priminė labai realiai nutapytą paveikslą.

-Čia galioja tos pačios taisyklės,- tarė Lotusas.- Neatsilik nuo manęs ir su niekuo nekalbėk.

-Kodėl šis pasaulis atrodo kaip manasis?- paklausiau. Žinoma, tikrai neturėčiau stebėtis tuo, kas realybėje galėjo būti neįmanoma.

-Tai veidrodinis pasaulis,- atsakė Lotusas. Jo žvilgsnis akylai nužvelgė kiekvieną gatvės centimetrą.- Čia turi būti itin atsargi, nes ką sutiksi, gali būti pavojinga.

Giliai įkvėpusi pažvelgiau į tuščią pažįstamą gatvę. Kažkur netoliese turėtų būti mano krautuvėlė. Man pasidarė neįtikėtinai smalsu pamatyti veidrodinį Stebuklų krautuvėlės atspindį. Galbūt šiame pasaulyje ji net neegzistavo.

-Tai kur tas nesugaunamasis leprikonas?- pakėliau akis į Lotusą. Tikėjausi, kad surasime tą padarą kur kas greičiau. Neplanavau kelionių į daugiau nei vieną pasaulį.

Vaikinas žvilgtelėjo į mane. Jo akyse degė entuziazmo žiburėliai.

-Ten,- tarstelėjo jis ir tiesiu taikymu patraukė žemėjančia gatve.

Lotusas mane įspėjo dėl saugumo, bet pats jautėsi labai pasitikintis savo jėgomis. Atsidusau prikąsdama skruostą ir staigiai jį pasivijau.

-Nejau tau nekilo tokia mintis tiesiog mane palikti pas Franką Dilį?- pasmalsavau, kol žygiavome vaiduoklių mieste.

-Žinoma, kad ne,- tuoj pat atsakė Lotusas išpūsdamas krūtinę. Tuomet žvilgtelėjo į mane iš aukšto.- Nebent pati ten norėjai pasilikti.

-Tai jau tikrai ne,- prunkštelėjau pavartydama akis.- Nors pripažinsiu, man šiek tiek buvo gaila Franko Dilio. Jis jaučiasi vienišas, bet pats to pripažinti nenori.

-Jei nebūtų toks galios ištroškęs snobas, gal ir man jo būtų gaila,- sumurmėjo atsainiai Lotusas.- Patikėk, tu nenorėtum tapti jo kompanione.

-O būti tavo kompanione didžiulis laimėjimas?- pašaipiai paklausiau ir šyptelėjau.

-Aišku,- pasipūtė vaikinas.- Dvasių valdovo sūnūs paprastai nemėgsta kompanijos. Tau tikrai pasisekė.

Jis žvilgtelėjo į mane ir pamerkė akį žaviai nusišypsojęs. Kas galėjo pagalvoti, kad Stebuklų saugotoja, kuriai žūtbūt reikalinga tvarka, susidraugaus su chaotišku Dvasių valdovo sūnumi. Dar prieš kelis gerus mėnesius nė nenutuokiau apie būtybes gyvenančias mano pasaulyje, o štai dabar pati keliauju per portalų duris.

-Taigi būtent toks ir yra tas jausmas,- tarė Lotusas žvelgdamas į priekį.

-Apie ką tu?- nesupratusi primerkiau akis ir pakreipiau galvą.

-Turėti šalia savęs žmogų, kuris tau be galo rūpi.

Staiga pajutau skruostuose besikaupiantį karštį. Mano širdis šoktelėjo lyg nuo tramplyno. Galbūt Lotusas dar tik bandė suprasti ir susipažinti su žmogiškais jausmais, tačiau aš buvau ta, kuri nepajėgė su jais susidoroti.

Visgi man nespėjus ištižti į balą pro mūsų akis netikėtai prabėgo mažas žmogeliukas. Kai sureagavome į jį, šis sustojo už kampo ir nusiėmęs cilindrinę skrybėlę nusilenkė. Po to kikendamas paspruko.