Stebuklų saugotoja

17 skyrius

Visų pirma pajutau ledinį šaltį, kuris sustingdė mano kojas ir netrukus pradėjo kilti aukštyn įkalindamas visą mano kūną. Sunkiai ištiesiau pirštus, kurie atrodė lyg varvekliai. Vienas judesys ir aš galėjau subyrėti lyg trapus ledas.

Gulėjau veidu žemyn puriame sniege. Tačiau pakėlusi galvą nieko negalėjau įžiūrėti. Matomumui trukdė sniego pūga, o šiaurinis vėjas šniokštė pro mano ausis. Mane kaustė ne tik šaltis, bet ir panika. Rodos, buvau vienui viena šiame beribiame sniego pasaulyje. Staiga neapčiuopiama jėga patraukė mano ranką. Pasikėliau atsiklaupdama ir tada vėl pajutau smarkų trūktelėjimą.

-Lotusai!- šūktelėjau. Sidabrinės grandinėlės magija vis dar veikė, todėl mane ir traukė arčiau Lotuso.

Nesuvokiau, kokiame lediniame žiemos pasaulyje atsidūriau, tačiau ilgainiui pradėjau priprasti prie nežmoniško šalčio. Tarsi būčiau apgaubta puraus kailio, kuris saugojo mane nuo mirtino sušalimo. Atsistojusi ant kiek atitirpusių kojų pradėjau eiti vedama magnetinės galios, kol galiausiai išvydau didžiulį ledo statinį. Jis priminė apgriuvusią pilį, tačiau atrodė pakankamai saugus pasislėpti nuo atšiaurios pūgos. Be to, grandinėlės magija mane traukė kaip tik ten.

Įžengus į skliautuotą statinį viskas aplinkui mane staiga aprimo. Ausyse nebeūžė vėjas. Dabar jis kaukė prasmukdamas pro skliauto tarpus ir aimanavo patekdamas į spąstus. Užverčiau galvą į viršun ir išpūčiau pro burną garus. Ledas spindėjo lyg krištolas. Atrodė net nedrąsu jį paliesti.

Mano ranka, ant kurios riešo buvo grandinėlė, staiga suvirpėjo. Suėmiau ją, nes traukianti jėga buvo sustiprėjusi ir atrodė, kad nutemps visą ranką. Išsigandusi nesustabdomos jėgos pradėjau sukiotis vietoje ieškodama traukos šaltinio. Lotusas tikrai turėjo būti čia, tačiau kol kas jo nemačiau. Tarsi jis būtų nematomas.

-Lotusai!- surikau kiek galėjau garsiau. Mano balsas nuaidėjo krištolo sienomis taip, kad net pati krūptelėjau. Tada palinkau lyg norėdama išvengti griūvančio dangaus. Tačiau suvirpėjo tik keli nuo skliautuotų lubų nutįsę varvekliai. Smulkesni nukrito žemėn, tolėliau nuo manęs. Kaip tik tada mano ausis pasiekė menkas cinktelėjimas, kai ledo krisleliai pažiro ant žemės. Nors visą statinio plotą dengė sniegas, toje vietoje buvo grynas ledas. Žengtelėjau kelis žingsnius priekin ir parklupau ant kelių skubiai puldama nubraukti sniegą nuo uždengto ledo. Grandinėlės magnetinė jėga nustojo veikti. Po skaidriu ledu gulėjo Lotusas. Jis buvo užmerkęs akis ir nejudėjo įšalęs į šalčio spąstus.

Perbraukiau ranka per ledą ties Lotuso veidu. Mano lūpa suvirpėjo, bet ne dėl šalčio. Aštrūs nerimo nagai įkibo į mano odą. Nenutuokiau, kaip išlaisvinti Lotusą. Neturėjau jokios magijos, nebent per stebuklą gaučiau dulkelių, nors nežinia, ar ir tai suveiktų. Dar nebuvau tiek pažinusi magijos, kad galėčiau akimirksniu imtis priemonių. Be to, be dulkelių buvau niekas. Lyg karys be ginklo vidury mūšio.

Netikėtai vėjas sukaukė smarkiau ir sujudino varveklius, kurie skambėdami pradėjo kristi žemėn. Atšokau atgal išvengdama ledo kirčių ir klestelėjau ant užpakalio puriame sniege.

-Pagaliau.

Išgirdusi aidintį moterišką balsą suklusau. Apsidairiau išplėtusi akis, tačiau kol kas nemačiau balso savininkės.

-Pagaliau sugavau tą velniūkštį.

Sustingau nuo galvos iki kojų. Sugniaužiau rankas panardintas sniege. Priešais mane pasirodė Košmarų motina. Jos išvaizda nė kiek nesiskyrė nuo tada, kai mačiau ją paskutinį kartą. Tie patys tamsiai rudi banguoti plaukai, juodos akys ir tamsus ilgas apsiaustas, slepiantis jos kojas. Tik šįkart ji atrodė daug galingesnė. Ten, kur ji stovėjo, nuo žemės kilo snaigės ir sukosi ore lyg nebūtų gravitacijos. Košmarų motina valdė šią vietą. Tai buvo jos pasaulis, o aš patekau į jos valdas.