Stebuklų saugotoja

14 skyrius

Sėdėjau prie ilgo stalo, pačiame gale. Kitoje pusėje sėdėjo Frankas Dilis ir kažką kramsnojo. Stalas buvo nukrautas maistu, kuris atrodė tarsi netikras. Net nežinojau, ar iš tiesų tai toks pat maistas, kaip ir mano pasaulyje.

-Kedrija, Kedrija,- neaišku kelintą kartą pakartojo mano vardą raganius po to, kai jį pasakiau. Jis buvo susikėlęs kojas ant stalo ir patogiai įsitaisęs minkštame krėsle.

Laikiau sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir santūriai nusiteikusi apžiūrinėjau tamsų kambarį, kurį apšvietė tik laužo šviesa iš židinio.

-Nesuprantu, ką veikia žmonės turėdami tokį milžinišką pasaulį,- dėstė savo mintis raganius.- Ir kaip būtent tokia, kaip tu, grynuolė, sugebėjo susidraugauti su Dvasių valdovo sūnumi?

Frankas Dilis laukdamas mano atsakymo pažiūrėjo į mane. Kaip tik tada, kai kurie patiekalai ant stalo susikeitė vietomis. Be jokios priežasties. Tai nutiko jau antrą kartą, todėl nebebuvau tokia nustebinta.

-Kuo buvo vardu tavo mylimoji?- paklausiau neketindama jam išsipasakoti. Be to, juk turėjau kaip nors pratemti laiką, kol manęs sugrįš Lotusas.

Raganius nukėlė kojas nuo stalo ir atsistojo pagriebdamas savo lazdą. Rodos, jis neklibinkščiavo ir net nesirėmė lazda. Tikriausiai tai tebuvo dalis jo įvaizdžio. Arba koks magijos šaltinis.

-Rožė,- ištarė jis atsidūsėdamas. Vyras atėjo arčiau ir atsirėmė į stalą nusisukdamas nuo manęs.- Jos plaukai buvo raudoni lyg kraujas, o oda balta lyg sniegas. Šiame purviname pasaulyje ji buvo mano rubinas.- Frankas Dilis pasuko galvą į mane.- Ar nori išgirsti istoriją, kas jai nutiko?

Raganiaus pernelyg dramatiškas tonas nebuvo malonus mano ausiai, bet kaip kitaip galėjau palaikyti pokalbį. Taigi linktelėjau suspausdama lūpas.

Frankas suraukė antakius dėl nežinomos priežasties. Net susigūžiau pamačiusi jo rūsčią miną. Tuo metu pajaučiau ir išgirdau aplinkui ūžiantį vėją ir netrukus virš stalo atsirado didžiulis paveikslas. Kad efektas būtų dar įspūdingesnis pasigirdo griaustinio garsas. Prispaudžiau nugarą prie kėdės atlošo ir tvirtai įsikibau į atkaltes tarsi sukilęs vėjas galėtų mane nunešti lyg medžio lapą.

-Ji nenorėjo būti tokia kaip aš,- švelniai ištarė Frankas. Jo ilgesingas žvilgsnis buvo nukreiptas į jaunos ilgaplaukės merginos portretą. Ji kukliai šypsojosi tarsi susigėdusi nuo komplimento.- Rožė atsisakė amžino gyvenimo, o aš to padaryti negalėjau.

Žvilgtelėjau į raganių. Jo liūdnos akys išdavė kaltę ir sielvartą. Frankas Dilis tikrai mylėjo šią merginą. Kad ir koks galingas ir valdingas jis buvo, Rožė rado jame švelnumo.

Visgi staiga raganiaus veidas persimainė. Paveikslas išnyko, o kartu su juo vėjas ir griaustinis. Dabar Frankas žiūrėjo į mane lyg svarstytų kokią bausmę man skirti. Nesmagiai pasimuisčiau.

-Tau turėtų patikti nemirtingumas,- tarė jis.- Galėtum amžinai likti su manimi ir palaikyti man kompaniją. Esi nuostabi klausytoja.

Mano širdis nusirito į kulnus. Nejaučiau, ar ji sugrįžo, nes visas kūnas apmirė.

-Eime,- ištiesė jis man ranką.- Noriu tau kai ką parodyti.

Atsistojau, tačiau nepadaviau jam rankos. Frankas Dilis nuėjo prie durų, pro kurias anksčiau įėjome. Tačiau, kai jas atidarė, už jų buvo visai kita patalpa. Visiškai tuščia, tamsiomis sienomis ir grindimis. Jokių langų ar bent menko šviesos tarpelio.

Klausiamai žvilgtelėjau į Dilį. Jis nusišypsojo.

-Tuoj,- ištarė raganius ir pamojo savo lazda tarsi tai būtų burtų lazdelė. Netrukus lubose kažkas sužibo. Pakėliau smakrą ir prisimerkiau. Spindinčios sidabrinės švieselės leidosi žemyn tarsi snaigės. Jos apšvietė tamsią patalpą, tačiau nekrito ant žemės, o tiesiog kybojo ore tarsi žvaigždės.