Stebuklų saugotoja

3 skyrius

Pabudau nuo kažkokio keisto garso, zvimbiančio man prie pat ausies. Sunkiai pakėliau galvą. Mano akys prisipratino prie ankstyvo ryto šviesos ir aš išvydau vidury kambario tamsią žmogystą. Ji sklandė ore laukdama, kada ją pastebėsiu. Nurijau seiles ir prisitraukiau arčiau sofos atlošo.

-Kedrija, nejaugi laužai mūsų susitarimą?

Tas balsas mano kūną nuliejo lyg ledinis vanduo. Apsimestinai švelnus garsas, sklindantis iš būtybės lūpų, smelkėsi iki mano kaulų. Miegas kaip mat išsilakstė ir aš jau galėjau susikaupti.

-Kodėl tau reikia būtent šeštojo sūnaus?

Tamsioji moteris žiūrėjo į mane. Neatrodo, kad ji norėjo atsakinėti į mano klausimus.

-Kedrija, mieloji. Jis tau susuko galvą, ar ne?- ji nusijuokė ir numojo ranka.- Jis baisus apgavikas. Visi Dvasių valdovo vaikai tokie.

-Aš neprasidedu su Piktaisiais,- pasakiau jai tvirtai.

Moteris prikišo savo veidą arti manęs. Jos akys buvo visiškai juodos, be vyzdžių, o veidas išblyškęs.

-Tai kodėl prasidedi su juo!- rėžė moteris ir ištiesusi rankoje tą patį popierių su šeštojo sūnaus atvaizdu pavertė jį pelenais. Netrukus jos veido bruožai vėl sušvelnėjo ir ji prabilo jau ramiu balsu.- Sakykime, kad su šeštuoju sūnumi turiu suvesti senas sąskaitas.

-Tada pati ir ieškok jo,- atkirtau jai spausdama rankas į sofą.- Nutraukiu šį susitarimą.

-Aš negaliu. Jis Dvasių valdovo sūnus.- Moteris pasitraukė nuo manęs ir išsitiesė visu ūgiu.- Susitarimo negali nutraukti. Jeigu tu jo nesugausi, išlaisvinsiu tavo košmarą ir jis tave persekios visą tavo amžinybę,- tarė ji grėsmingai ir tuo metu nematoma ranka užgniaužė mano kaklą. Pradėjau dusti. Sugriebiau už kaklo, bet negalėjau nieko padaryti.
-Tau tereikia jį sugauti. Padarysi tai, aš įvykdysiu mūsų sandėrio savo dalį,- sušnibždėjo ji ir netrukus išsisklaidė lyg juodas dūmas.

Parkritau ant žemės ir giliai įkvėpiau oro. Sėdėdama ant grindų ir tankiai kilnodama krūtinę laukiau, kol šaltis nuslinks nuo mano kūno.

Niekada nemaniau, kad būti stebuklų saugotoja gali būti taip pavojinga. Būnant krautuvėlėje man negrėsė jokie pavojai. Bent jau taip maniau iki šiol. Ši paslaptinga moteris nepriklausė niekam, kaip ir Dvasių valdovas. Todėl ji taip laisvai galėjo įžengti į mano namus. Man reikėjo išsiaiškinti, kas ji tokia. Todėl tikriausiai visų pirma turėjau surasti Lotusą.

.

Kadangi jau pradėjau daryti viską atvirkščiai nei man senelis sakė, sulaužiau dar vieną senelio taisyklę ir pasinaudojau Išminties vaiduokliu. Išleidau iš stiklainio ovalų permatomą kamuolėlį. Tada ištiesiau delną ir mintyse suformulavau klausimą: "Kur galiu rasti šeštąjį dvasių valdovo sūnų?" Vaiduoklis iš pradžių kybojo ore, paskui pradėjo suktis, kol švelniai nutūpė man ant delno. Netrukus mano mintis pasiekė atsakymas.

Padėjusi stiklainį su vaiduokliu atgal į lentyną, apsirengiau ir išskubėjau į autobusų stotelę. Nežinau, kiek turėjau laiko, bet vertėjo paskubėti.

Atvykusi į reikiamą vietą, išlipau iš autobuso. Buvau atsidūrusi nuošalioje gatvėje, kurioje retai pamatysi einantį pro šalį žmogų. Be to, kaimynystėje nebuvo daug namų. Vienintelis dalykas, kuris krito į akį, buvo didžiulis namas ant kalvos.

Priėjusi prie jo, užverčiau galvą ir skaičiuodama langus pasimečiau ties skaičiumi dvylika. Triaukštis balto tinko namas atrodė didingai. Čia tikrai gyveno Dvasių valdovas.

Nebeturėjau laiko delsti, todėl skubiai paspaudžiau durų skambutį. Laukimas atrodė ilgas, mindžikavau vietoje, kol galiausiai durys prasivėrė. Prie jų stovėjo keliais metais vyresnis vaikinas, kurio viena plaukų pusė buvo juoda, o kita balta. Dvasių valdovo vaikai tikri keistuoliai.