Stebuklų saugotoja

10 skyrius

Mano širdis daužėsi nenumaldomai. Vis dar bandžiau suvienodinti savo kvėpavimą. Lotusas atsistojo pirmesnis ir padavė man ranką. Pakilau ant kojų, tačiau vis tiek išplėtusi akis spoksojau į tą pačią vietą, kur mažasis žmogus pradingo kažkokioje erdvėje.

-Tai buvo leprikonas,- tarė Lotusas pasekdamas mano žvilgsniu.- Jis mėgsta tokias vietas, kuriose jaučiami užkeikimo padariniai. Be to, jis vagia stebuklus ir už tam tikrą atlygį juos parduoda.

-Pastebėjau,- sumurmėjau ir pagaliau pasitraukiau. Jaučiausi beviltiškai. Ne tik neapsaugojau krautuvėlės, bet dar ir praradau paskutinius savo stebuklus.- Kur tas padaras pradingo?

-Jis gali keliauti per pasaulius, tad tikslios vietos nežinau,- gūžtelėjo pečiais vaikinas. Atsisukau į jį. Lotuso veidas buvo paniuręs, o jo akys atrodė lyg be gyvybės. Rodos, vaikinas išgyveno daug labiau nei aš. Jis jaudinosi dėl manęs, o aš visai pamiršau, kad turiu tvirtą ir jaukų užnugarį.

Staiga mano galvą perrėžė atminties blyksnis. Galbūt ne visi stebuklai esantys šioje krautuvėlėje buvo sunykę dėl prakeiksmo. Viršuje, prie savo lovos, turėjau pasidėjusi maišelį rožinių dulkelių. Laikiau jas prie savęs dėl saugumo, nes rožinės dulkelės galėjo priversti sustingti. Ar netgi paveikti kitą lyg marionetę, tačiau šito dar nepraktikavau ir nežinojau, kaip tai tinkamai padaryti. Visgi svarbiausia buvo tai, kad aš vis dar turėjau vilties.

Nieko nesakydama Lotusui skubiai pakilau laiptais į savo kambarį ir priklaupusi prie lovos iš spintelės stalčiuko išsitraukiau permatomą maišelį. Rožinės dulkelės spindėjo skleisdamos savo magiją.

-Ką ketini daryti?- smalsiai paklausė Lotusas, kai nusileidau žemyn ir užėjau už prekystalio.

-Tai paskutinės išlikusios dulkelės,- pradėjau berti žodžius apimta entuziazmo. Skubėjau, nes atrodė, kad tuoj viską užmiršiu.- Kiekvienas stebuklas esantis šioje krautuvėlėje turi savo išskirtines savybes, kaip ir šios dulkelės, kuriomis galima bet ką sustingdyti.

Tai sakydama paėmiau iš lentynos nedidelę baltą lėkštutę ir subėriau į ją dulkeles. Lotusas žvelgė į mane bandydamas perprasti mano žodžius. Jis pats nejausdamas iš susidomėjimo pravėrė lūpas.

-Esu skaitinėjusi, jog stebuklai, ypatingai dulkelės, nes jose yra daugiausia magijos, gali perkelti savo energiją į kokį daiktą, kuris pasitarnautų kaip indas, arba tiesiog į erdvę,- praskleidžiau rankas ore tarsi vaizduodama atsiveriančius vartus.- Taigi šių dulkelių magiją galime tinkamai panaudoti, o pasitelkus tavo magiją viskas bus kur kas paprasčiau.

Šeštajam sūnui tai buvo sunku suprasti. Lotuso veide atsispindėjo sumišimas, o jis pats atrodė lyg vaikas, kuriam bandoma išaiškinti, kaip veikia visata. Tai buvo miela, bet turėjau susikaupti.

-Ir kas bus tada? Kam panaudosi tą energiją?- galiausiai prabilo Lotusas.

Jaučiau, kaip mano širdis ir visi kiti organai pradeda dirbti sparčiau. Mano veide pasirodė pasitikėjimo šypsnis.

-Surasiu tą prakeiktą leprikoną.

.

Padėjau nediduką varinį kibirėlį, kuris buvo pilnas vandens, ant stalo. Lotusas stovėjo priešais mane, kol aiškinau, ką jam reikės daryti. Tai dariau pirmą kartą ir nebuvau visiškai užtikrinta, ar šis burtas pavyks. Tačiau tikėjau, kad pabandyti verta.

-Gerai,- linktelėjo galvą Lotusas išklausęs mano nurodymų.- Bet nesuprantu, kaip tai padės surasti leprikoną?

Vaikinas mąsliai suraukė antakius ir pasikasė pakaušį. Giliai įkvėpiau. Šiuo metu mano galvoje mintys tiesiog virė.