Stebuklų saugotoja

12 skyrius

Rodės, kad mano širdis neištvers jaudulio kupinos įtampos. Nesuvokiau, ką reiškia būti kitame pasaulyje, tad mane apėmė mintys, ar žmonės ten gali išgyventi ir ar manęs neapims kokia portalų liga. Visgi ne dėl tokių dalykų turėčiau jaudintis. Kiti pasauliai buvo pilni magijos, o tai reiškė, kad bet kuriuo atveju turiu būti itin atidi.

-Jau gali atsimerkti.

Sunkiai atplėšiau akių vokus. Net pati nesuvokiau, jog buvau užsimerkusi.

Visų pirma pažvelgiau į Lotusą, norėdama pamatyti jo veidą, nes tik iš jo galėjau spėti, kokia situacija. Laimei, vaikino lūpose žaidė šypsena. Jis pats žiūrėjo į mane išplėtęs akis, laukdamas mano reakcijos.

Sudrebėjau išvydusi magiškojo pasaulio vaizdą. Tai buvo tarsi miestas su itin siauromis gatvėmis ir pristatytais lyg dėžėmis aukštais namais. Ore tvyrojo žalsvas rūkas, jautėsi drėgmė ir puvėsio smarvė. Be to, šiame pasaulyje vyravo prietema, kurią šiek tiek prasklaidė senoviniuose žibintuose deganti ugnis.

-Turėsi laikytis trejų taisyklių,- kiek rimtesniu balsu tarė Lotusas.- Pirma - neatsilikti nuo manęs nė per žingsnį. Antra - nekalbėti su nepažįstamaisiais, nieko iš jų neimti ir nesutikti su jokiais jų pasiūlymais. Ir trečia - neatsilikti nuo manęs nė per žingsnį.

Tai pakartodamas Lotusas įdėmiai pažvelgė į mane. Sutikdama su taisyklėmis linktelėjau.

Mano kūnu nuėjo smulkus šiurpas. Siauromis gatvelėmis vaikščiojo gana nemažai žmonių ar net keistų padarų. Vieni buvo kaip nors paslėpę savo veidus, kai kurių akys švytėjo pro gobtuvo tamsą. Sulenkę nugaras šmirinėjo palei pastatus ir vis dairėsi lyg kas nors galėtų juos sekti. Kiti tarpusavyje paslapčiomis kažkuo keitėsi. Mačiau, kaip pro šalį praeinantis kuprotas padaras kyšteli savo gyvatišką liežuvį. Tarsi nepatenkintas, kad spoksau į jį, keistuolis sušnypštė ir paėjėjo greičiau. Kiek tolėliau į mus slapčia dirsčiojo dvi beveik identiškos moterys su ilgomis juodomis sukniomis uždaru kaklu. Jos lengvabūdiškai kikeno. Kai akivaizdžiai į jas pasukau galvą, moterėlės susijungė į vieną kūną ir nuėjo savais keliais. Pajutau, kaip man užgniaužia gerklę.

Čia buvo ir mažų žmogeliukų, tikriausiai leprikonų, kurie greitai judėjo stengdamiesi neišlįsti iš tamsių kampų. Tačiau žaliaplaukio žmogučio, pavogusio mano dulkeles, neužfiksavau.

-Gaila, kad burtas neparodė tikslesnės leprikono vietos,- tariau atsidusdama. Pirmasis žingsnis jau buvo padarytas, bet paieška dar tik įpusėjo.

-Manau, žinau, kaip jį galime rasti,- tyliai tarsi sau pasakė Lotusas.- Paprastai ten renkasi visi vagys, norintys už gerą kainą parduoti stebuklus ar kitą magiją.

-Sakydamas kaina, turi omenyje visai ne pinigus, ar ne?- primerkiau akis lyg tikėdamasi išgirsti ką nors baisaus.

-Kituose pasauliuose egzistuoja aukso ir sidabro lašai, daugiausia taip atsiskaito prekeiviai,- paaiškino vaikinas.- Tie lašai gali būti naudingi bet kam, tačiau jie nelaikomi pinigais.

Galėtų ir mano krautuvėlėje kuo nors atsiskaityti. Pinigai gal ir nebūtini, bet pavyzdžiui, koks pyragėlis būtų visai ne pro šalį.

-Gerai, tuomet vesk,- pasitempiau pasiruošdama eiti. Lotusas nuleido į mane akis. Jis jautė didelę atsakomybę už mane, bet tuo pačiu ir didžiavosi savimi, kad tiek daug gali man parodyti.

Netrukus mudu įsimaišydami į šešėlių gretas patraukėme siaura gatvele. Kartais pastebėdavau į mus krypstantį nepatiklų ar paslaptingą žvilgsnį bei pajusdavau šaltį gnaibantį mano nugarą, bet visgi šis pasaulis turėjo savo šarmą - jis mane žavėjo savo kraupumu. Žalsvas rūkas kybantis ore, o kai kur net ir slenkantis pažeme lyg nuodinga gyvatė. Ankštai pristatyti kreivi pastatai su puošniomis durimis, kurios, rodos, tik ir kvietė užeiti. Pro tamsius langus kažkas žvalgėsi tarsi laukdamas aukos. Kažkur tolumoje suskambo varpelis, labai panašus į mano krautuvėlės. Pasirodo, tai buvo baras ar užeiga, o pro platų langą matėsi šėliojantys šio pasaulio gyventojai ar lankytojai su alaus bokalais. Nužvelgiau juos kiek sulėtindama žingsnius, bet tada vėl greitai prisivijau Lotusą.