Stebuklų saugotoja

9 skyrius

Giliai įkvėpusi pramerkiau akis. Mane apėmė jausmas lyg būčiau iškilusi iš vandens. Ausyse ūžė, vos spėjau gaudyti kvapą. Laimei, netrukus šis potyris praėjo.

Prie manęs buvo pritūpęs Lotusas. Jis žvelgė susirūpinusiomis akimis, kurios kaip niekad švytėjo violetine spalva.

-Ką ten matei?- paklausė Mula sulaikiusi kvėpavimą.

Mano odą vis dar gnaibė kraupūs baimės pirštai. Žinoma, juk jie negalėjo žinoti, kas nutiko sapne. Tik vienintelis Izakelis matė arba bent jau patyrė tą patį, ką ir aš.

Iškart pasisukau į vaikiną, kuris stovėjo man už nugaros surauktais antakiais.

-Kodėl nuvedei mane į košmarą?- pyktelėjau ant jo ir atsistojau, kad galėčiau žiūrėti tiesiai jam į akis.

-Apie ką tu kalbi, Kedrija?- palietė mano dilbį Lotusas.

-Aš neturiu jokio ryšio su košmarais,- gan atsainiai atsakė Izakelis. Jo kūnas atrodė atsipalaidavęs, bet jo akys išdavė, kokį netikėtumą jis patyrė.- Tu pati jį sukūrei. Esi užkeikta, kaip ir tavo krautuvėlė.

Loštelėjau leisdama savo veide išsiplėsti nuostabai.

-Bet...- žioptelėjau ir nerimastingai suraukusi kaktą žvilgtelėjau į Lotusą.- Aš žmogus, negaliu būti užkeikta... Be to, kaip būčiau sugebėjusi sukurti košmarą?...

-Tavo sąmonė be galo klampota,- kiek pasišlykštėjęs ištarė Izakelis.- Tu leidai savo baimei materializuotis sapne. Džiaukis, jog nepalikau ten tavęs.

Tarsi nesuprasdama vaikino žodžių žiūrėjau į jį tuščiu žvilgsniu.

-Izakelis teisus,- pritarė Lotusas. Visgi iš jo veido išraiškos neatrodė, kad jis palaiko savo brolį.- Jis negali keliauti į košmarus. O kadangi tu susieta su Stebuklų krautuvėlė, galimai užkeikimas perėjo ir tau. Dėl to tikriausiai ne savo valia sukūrei košmarą. Net nepagalvojau, kad taip gali nutikti,- vaikinas susikrimto, o tada pažiūrėjo į savo brolį suraukdamas kaktą.- Nenorėjau, kad Izakelis nuvestų tave į sapną, nes jaudinausi, jog jis gali tave paklaidinti. Jam nelabai patinka žmonės.

-Nelabai?- prunkštelėjo kilstelėdamas antakius trečiasis sūnus.- Žmonės menki padarai, kurie rūpinasi visiškai bereikšmiais dalykais ir gyvena savo nuobodžius gyvenimus. Dalinamės jų pasauliu tik dėl to, jog išlaikytume pusiausvyrą,- Izakelis įbedė savo žalių akių žvilgsnį į mane.- Tu esi pirmasis žmogus, kuriam suteikta tokia galinga dovana. Ir dabar tu jos netenki ir virsti į tuos žmones, kurie pasimeta atsitikus rimtai bėdai. Kokia gali būti Stebuklų saugotoja, jei leidi augti tokioms baimėms?

Kad ir kaip man nepatiko, jo žodžiuose tikrai buvo tiesos. Pernelyg nuvertinau save ir supanikavau, kai turėčiau suimti save į rankas ir ieškoti sprendimo. Juk nuo manęs priklausė šio pasaulio magija, kuri nebuvo matoma ja netikintiems žmonėms.

-Gerai,- įkvėpiau pakeldama krūtinę. Suėmiau save į rankas ir pažiūrėjau į Izakelį.- Visų pirma, Dvasių valdovo sūnūs neturėtų būti tokie pasipūtę, žinodami, kad šiame pasaulyje egzistuoja ne tik jų magija. O antra, turėti baimių yra žmogiška. Nugalėjau savo košmarą, tad sugebėsiu išsaugoti ir Stebuklų krautuvėlę. Galbūt man nepadės senelis, kuris buvo vienintelis mano ramstis prisitaikant prie magiškų dalykų, tačiau aš nesu viena.

Baigusi kalbėti suspaudžiau lūpas ir neatitraukiau ryžtingo žvilgsnio nuo Lotuso brolio, kuris žvelgė į mane iš aukšto tarsi lėtai virškindamas, ką pasakiau.

-Kedrija,- išgirdau, kaip į mane kreipiasi Lotusas.- Mums jau reikėtų eiti.

Linktelėjusi priėjau prie jo. Prieš išeidamas Lotusas dar žvilgtelėjo į savo brolį tarsi paleisdamas jam strėlę tiesiai į galvą. Izakelis tik pavartė akis ir toliau prisėdo prie fortepijono pratęsti savo grojimo.