Stebuklų saugotoja

4 skyrius

Klaidžioti nesibaigiančiais tamsiais koridoriais neatrodė baisu iš pirmo žvilgsnio. Tačiau betikslis ėjimas greitai perauga į paniką, o baimė, kad niekada neišeisi iš šio labirinto, įsismelkia į kaulus lyg nuodai.

Tai nebuvo mano košmaras. Tik jo dalis. Pradžia, skirta pasiruošti tikrajam siaubui.

Kvailai tikėjausi, kad Lotusas bus jau tuoj už kampo. Tačiau koridoriai buvo tušti kaip visada. Nepamiršau, kokie jie tamsūs ir klaidingi. Kaip ir žinojau, kad galiausiai jie baigsis.

Netrukus išvydau koridoriaus gale žybčiojančią šviesą. Ji nebuvo mano išsigelbėjimas, tačiau po tamsos blausi švieselė atrodė lyg šventovė. Pasileidau bėgte link jos, kol galiausiai atsidūriau didžiulėje salėje. Silpna šviesa sklido iš židinio, o šokantys ugnies šešėliai atsispindėjo sienoje. Šalia židinio stovėjo išpuošta Kalėdų eglė. Aplink ją buvo išdėliotos dovanos, o netoliese jų klūpėjo maža mergaitė. Ji, atsukusi man nugarą, kažką žaidė ir niūniavo sau po nosimi. Šios salės su egle ir vaiku niekada nebuvo mano košmare. Košmaras niekada nesikeičia, nebent galėdavo atsirasti keletą naujų detalių.

Kalėdų eglė prie židinio priminė mano namus, kai senelis dar buvo gyvas ir aš tik klausydavausi jo pasakojimų apie paslaptingąjį pasaulį. Galbūt dėl to smalsumas mane nugalėjo ir aš panorau prieiti arčiau mergaitės.

Ji manęs tarsi nejautė. Žaidė su savo žaislais - kaladėlėmis ir murmėjo kažką. Galbūt ji buvo tik mano vaizduotės reiškinys. Visgi norėdama pažiūrėti į ją iš arčiau, atsistojau priešais mergaitę. Ji buvo nulenkusi galvą taip, kad plaukai dengė veidą, tačiau staiga ji pakėlė į mane akis. Tą momentą pagauta šoko krūptelėjau ir užsidengiau burną ranka, neleisdama išgąsčiui išveržti pro mano lūpas.

Iš tiesų mergaitė neturėjo akių. Vietoj jų žiojėjo tamsios akiduobės, o vietoj lūpų - siaura linija. Nesupratau, ar vaikas mane mato, bet ji pradėjo tiesti į mane rankas. Pasitraukiau atbula, o ji negalėdama praverti lūpų murmėjo kažką ir šliaužė link manęs. Mano oda pašiurpo, širdis dunksėjo kažkur gerklėje. Šiurpi mergaitės išvaizda sukaustė mano raumenis, tad nebegalėjau pajudėti.

Netikėtai mergaitė sustojo. Ji lėtai pradėjo stotis. O tada išsišiepė parodydama gal tūkstantį smulkių aštrių dantukų.

Galiausiai lyg mano kūną būtų nukračiusi elektra pasileidau bėgti. Nedrįsau atsisukti pažiūrėti, ar ji vejasi mane, tiesiog bėgau ilgu koridoriumi, kol pritrūkau oro. Uždususi atsirėmiau į šaltą sieną.

Dar nepriėjau savo košmaro, bet jau norėjau sprukti iš čia. Tačiau Lotuso vis dar neradau. Jam galėjo nutikti kas nors bloga, gal jį jau prarijo mano košmaras. Dėl to galiu stipriai užrūstinti Dvasių valdovą, o tada jau nežinia, kas nutiks ne tik man, bet ir visai žmonijai.

Atgavusi kvapą, pajudėjau tolyn. Jaučiau, kad artėju. Mano plaukai šiaušėsi, vadinasi košmaras jau netoli.

Išėjusi į platesnį koridorių, sustojau. Šią vietą puikiai atsiminiau. Ji buvo įsigėrusi į mano atmintį tarsi parazitas.

-Kedrija, kur taip ilgai užtrukai?

Akimirksniu atsisukau. Iš tamsos išniro Lotusas.

Sugniaužiau kumščius tarsi ketindama jam trenkti, bet susilaikiau sulaikydama pyktį. Suradau šeštąjį sūnų, tad dabar pasinaudosiu dulkelėmis ir pargabensiu jį atgal sveiką ir gyvą.

-Tai kur tavo košmaras?- Lotusas apsidairė.

Prieš jam atsakydama, pasisukau į tamsųjį koridorių. Iš pačios gilumos sklido šaltis, kuris smelkėsi į mano kaulus. Išgirdau ledo trakštelėjimą.