Stebuklų saugotoja

11 skyrius

Rusvi dūmai pamažu traukėsi ir slinkdami žeme sunyko. Vaizdas, kurį mums parodė šis burtas, neatskleidė jokios aiškesnės užuominos. Be to, jis buvo siaubingai neryškus, lyg būčiau žiūrėjusi televizorių rūke, tad likau nieko nesupratusi.

-Ar tai nesuveikė?- nustebusi žvilgtelėjau į Lotusą.- Maniau, kad šie burtai parodys, kur pabėgo leprikonas.

-Jie ir parodė,- tarstelėjo vaikinas. Jis žvelgė į grindis, kur pranyko paskutinis rožinis dūmas.- Tai buvo kitas pasaulis. Nežinau, ar jis turi pavadinimą, bet jame paprastai lankosi magijos vagys, šarlatanai ir kiti raganiai.

-Piktieji,- linktelėjau suvokdama, apie ką kalba Lotusas. Senelis man pasakojo, kad Piktieji kartais lankosi žmonių pasaulyje, tačiau į krautuvėlę jie negali patekti. Vadinasi, leprikonas tikrai nešė stebuklus Piktajam.- Vis tiek turiu ten kaip nors nukeliauti.

Mąsliai suraukiau antakius. Šiuo metu daug negalvojau, tiesiog vadovavausi nuojauta. Sveikas protas buvo kiek užmigęs ir nekišo nosies. Galbūt būtent jo man ir trūko, kad apgalvočiau viską prieš pradedant veikti.

-Aš pažįstu ne visus pasaulius. Kiekvienas jų yra savotiški,- tarė nuleidęs galvą Lotusas. Jis atrodė kiek susikrimtęs.- Tad negaliu pažadėti, kad lengvai surasime leprikoną.

Priėjau arčiau vaikino. Pakreipiau galvą, kad galėčiau pažiūrėti jam į akis. Lotusas jau kartą suteikė man drąsos. Būtent jo pagalba buvau įtikinta susidurti su savo košmaru ir jį sunaikinti. Baisiau už tai jau niekada nebebus.

-Neturiu stebuklų, kurie padėtų man patekti į kitą pasaulį ir sugauti leprikoną, bet užtat turiu tave,- pasakiau pakeldama lūpų kamputį.

Lotuso akys sustojo ties mano veidu. Jo žvilgsnis pasidarė gyvesnis. Jis vėl buvo tas pats vaikinas, kuris neatsisakydavo nuotykių. Šiuo metu man jo tikrai reikėjo. Kaip draugo ir kelionės kompaniono. Ką gali žinoti, gal ir mano senelis turėjo draugą iš kito pasaulio. Galbūt kiekvienam Stebuklų saugotojui tokio reikėjo.

.

Taip ir maniau, kad Dvasių valdovo namai pokštauja su manimi. Dabar jie buvo išsidėstę visai kitaip. Laiptai buvo per vidurį, o grindys buvo išklotos juodomis ir baltomis trikampėmis plytelėmis.

-Kaip tu nepasiklysti savo paties namuose?- paklausiau dairydamasi, kol lipau plačiais laiptais.

-Kai nėra pašalinių, namas elgiasi įprastai,- šyptelėjo Lotusas žvilgtelėdamas į mane.- Bet, manau, jis greitai pripras prie tavo lankymosi.

Pakreipiau lūpas dar kartą nužvelgdama magiškus namus. Kažin, ar aš pati kada nors priprasiu. Tai nebuvo mano vieta. Nors ir turėjau Stebuklų krautuvėlę, buvau žmogus, kuriam skirta gyventi savame pasaulyje. Reikia žinoti savo ribas, o magija yra beribė. Ten, kur jos daug, ne visada būna į naudą.

Neskaičiavau, kiek laiptelių vedė viršun, bet kai jie pasibaigė, jutau, kaip mano širdis dunksi daug sparčiau, o kvėpavimas padažnėjo lyg nuo ilgo bėgimo.

Viršuje vėl patekome į ilgą koridorių, tačiau šį kartą visa eilė durų buvo priešais mane.

-Lotusai.

Man nespėjus apsižiūrėti išgirdau aidintį storą balsą. Tačiau net prieš atsisukdama žinojau, ką išvysiu.

Lotusas pažiūrėjo į savo tėvą, o tada į mane. Linktelėjau jam duodama ženklą, jog palauksiu, ir vaikinas nuėjo prie Dvasių valdovo. Rodos, turėjau garbę su juo susitikti prieš mėnesį, bet dabar vis tiek jaučiausi tarsi šį didingą vyrą matyčiau pirmą kartą. Jis turėjo baltą trumpą barzdą ir kiek tamsesnius plaukus, kurie buvo surišti į neilgą uodegą. Vyras buvo pilvotas, tačiau aukštas, o jo veide nesimatė jokių raukšlių. Visgi net vilkėdamas paprastais šiuolaikiniais drabužiais jis man priminė Kalėdų Senelį. O dar maniau, kad taip man atrodė tik per Kalėdų vakarienę. Tikrai kada nors paklausiu Lotuso apie šį panašumą.