Stebuklų saugotoja

13 skyrius

Dar kartą sudrebėjus žemei pasitraukiau atgal nuo stiklinio rutulio, kuris taip ir nespėjo parodyti leprikono buvimo vietos. Kaip tik tada pajutau, kaip mano kojos slysta. Visas kambarys pakrypo į vieną pusę, tad neišlaikydama pusiausvyros pradėjau svirduliuoti lyg vaikščiočiau ant lyno.

-Lotusai, kas čia dedasi!?- sumišusi sušukau. Ištiesiau rankas tarsi saugodamasi nuo kritimo.

Vaikinas pačiu laiku spėjo pačiupti mane už rankų, kai kambarys jau buvo gerokai pasviręs. Visi augalai ir jų vazonai pradėjo slysti šonu lyg nuo paversto stalo. Pro mano kojas prariedėjo ir rutulys. Norėjau jį pačiupti, bet kambarys dar labiau pakrypo, kad grindys jau buvo beveik tapusios siena. Kartu su Lotusu pargriuvau ant kelių. Įsikibti nebuvo kur, abu slydome žemyn. Tačiau, laimei, kambarys pagaliau lėtai sugrįžo į pradinę padėtį. Prie mūsų atriedėjo atgal stiklinis rutulys ir šįkart Lotusas spėjo jį sučiupti.

Kol besispardančia širdimi atsistojau ant kojų, kažkas garsiai pastukseno į grindis. Per kambarį nuvilnijo aidas, kuris privertė mane ir Lotusą atkreipti dėmesį į tą, kuris stovėjo priešais mus.

-Neprisimenu, kad būčiau laukęs svečių,- ištarė vyras žvelgdamas į mus iš aukšto. Jis vilkėjo juodą fraką, iš po kurio rankovių kyšojo baltų marškinių nėriniai. Vyruko plaukai buvo taip pat juodi it smala ir surišti į uodegą su puošniu tamsiu kaspinu. Jis stovėjo pasirėmęs medine lazda, tačiau iš veido bruožų galėjo būti tik penkmečiu vyresnis už mane.

Ilgai nereikėjo spėlioti, jog tai ir buvo tas garsusis raganius Frankas Dilis.

-Atleisk, kad taip išėjo,- numykė Lotusas paremdamas rutulį sau prie šono.- Mes tik gretai užbėgome, tad dabar keliausime.

Vaikinas timtelėjo mane už rankos ir žengė žingsnį, bet kaip tik tada pasirodė raganiaus sargybiniai ir nutaikė į mudu špagas. Nurijau seiles ir neramiai nužvelgiau keistuosius vyrus, kurių veidus slėpė baltos kaukės su nupieštomis akimis ir lūpomis.

-Kodėl taip skubate?- šaltai nusišypsojo Frankas.- Nemandagu šitaip pasišalinti. Nagi, Lotusai, juk mes seni geri draugai.

-Tikrai ne,- papurtė galvą Lotusas. Jis atrodė pakankamai ramus, kol tuo tarpu aš merdėjau iš baimės.

Frankas Dilis primerkė akis kiaurai gręždamas Lotusą.

-Galbūt sumanei grąžinti man žiedą?- griežtai paklausė jis.

Šeštasis sūnus trumpam užsimerkė tarsi negalėdamas patikėti, kad jo tikrai to paklausė.

-Pirma, tą žiedą jau seniai panaudojau ir jo neliko nė kvapo, o antra - kam tau jis, jei jau turi vieną?- nesuprasdamas papurtė galvą Lotusas.

Nustojau kvėpuoti akylai stebėdama raganiaus reakciją. Frankas Dilis giliai įkvėpė ir pasitaisė lazdą. Nejučia pastebėjau ant kairės rankos rodomojo piršto žiedą su geltonu akmeniu.

-Tas žiedas buvo mano mylimosios,- ištarė jis dramatiškai. Vyrukas pridėjo ranką sau prie širdies, o jo žvilgsnis nuslydo kažkur į tolumą.- Nežinai visos istorijos, tačiau tu net nevertas jos išgirsti.

-Aš ir nenoriu jos girdėti,- burbtelėjo Lotusas pavartydamas akis. Suklususi pažvelgiau į jį, po to į Franką. Prieš kelias minutes mane kaustė šaltis, nes bijojau susitikti su galinguoju raganiumi, bet kuo toliau vis labiau atrodė, kad tas Frankas Dilis visai nepavojingas. Tiesiog šiek tiek išprotėjęs ir gerokai išdidus.

-Mylėjau ją, todėl padovanojau tokį pat žiedą, kaip ir savo,- pradėjo pasakoti raganius, nepaisydamas nei Lotuso nenoro, nei savo paties žodžių.- Norėjau su ja nugyventi amžiną gyvenimą. Mudu buvome tokie įsimylėję, kad mus supantis pasaulis mums buvo nebesvarbus.- Staiga Frankas Dilis nužvelgė mane ir Lotusą iš padilbų. Jis susikūprino lyg ruošdamasis mus išgąsdinti.- Tačiau vieną kartą likimas mus išskyrė. Mano širdis plyšo pusiau. Iš mūsų ugningos meilės liko tik jos nemirtingumo žiedas.

Raganius nutilo išlaikydamas įtampą. Netrukus Lotusas kiek suirzęs iškvėpė ją prasklaidydamas.

-Labai įdomi istorija,- paskubomis ištarė jis.- Bet mes jau tikrai turime eiti.

Šįkart pats Dilis atsistojo priešais Lotusą išpūsdamas krūtinę ir parodydamas, kad taip lengvai neišsisuksime. Netikėtai jo žvilgsnis pagavo mane. Tačiau tai nebuvo tiesiog paprastas žvilgsnis. Jis žiūrėjo į mane lyg tik dabar būtų išvydęs. Dilis kilstelėjo lūpų kamputį ir galiausiai vėl grįžo prie Lotuso.

-Vis dėlto mes galime susitarti,- tarstelėjo Frankas. Jis pasitvarkė frako apykaklę.- Aiškiai matau, kad tavo draugė iš kito pasaulio. Ji grynuolė.

Pirmą kartą girdėjau tokį žodį, bet įtariau, kad tai susiję su tuo, jog aš savyje neturiu magijos. Ta prasme esu žmogus.

-Taip, ir ką?- atsainiai gūžtelėjo pečiu Lotusas. Nesupratusi jo tokio visiško pasitikėjimo savimi, nerimastingai suraukusi kaktą pažvelgiau į jį. Vaikinas tikriausiai nujausdamas mano sumišusias mintis nejučia perbraukė savo ranka per manąją duodamas ženklą, kad jis valdo situaciją ir man nereikia jaudintis. Kažkodėl nuo to man tikrai nepagerėjo. Frankas Dilis pernelyg keistai į mane žiūrėjo. Tarsi būčiau koks neįkainojamas turtas. Visgi nežinosi, ką tokie raganiai daro su paprastais žmonėmis. O ypač, jei žinotų, kad aš turiu Stebuklų krautuvėlę.

-Paleisiu tave ir pamiršiu, kad pavogei iš manęs mano brangenybę. Be to, leisiu pasiimti rutulį.- Raganius nužvelgė stiklinį kamuolį, kurį tebeturėjo Lotusas. Visgi iš vaikino veido atrodė, kad kitaip ir nebūtų buvę.- Tačiau mergina pasiliks pas mane ir bus mano kompanionė.

Iš pradžių tiesiog įsitempusi klausiausi ir nesuvokiau, ką Frankas Dilis iš tiesų pasakė. Tik po kelių akimirkų pajutau, kaip magiškame kambaryje pradėjo trūkti oro.

-Tikriausiai juokaujat,- leptelėjau. Mano smegenys negalėjo suvirškinti šio raganiaus sandėrio, kuris tikriausiai pagal jį nenuginčytinas. Visgi maldaujamai pažiūrėjau į Lotusą tikėdamasi, kad jis sutvarkys šį nesusipratimą. Tačiau išvydusi nieko nesakantį jo veidą, visa perbalau.- Lotusai? Juk tai tikrų tikriausia nesąmonė...

Nenoromis žvilgtelėjau į Franką Dilį, kuris patenkintas šypsojosi.

-Ar galiu pasikalbėti su savo drauge ir tai aptarti?- paprašė vaikinas raganiaus. Šis linktelėjo mostelėdamas ranka. Sargybiniai su kaukėmis pasitraukė duodami mums erdvės.

-Ką aptarti?!- pyktelėjau, kai Lotusas pasuko mane į šalį.- Aš čia tikrai nepasiliksiu.

-Kitaip iš čia neišeisime gyvi,- pasakė vaikinas padėdamas savo ranką man ant peties. Susikrimtusi prikandau lūpą.- O tau reikės tik pabendrauti su juo ir sutaupyti man laiko, kol aš ištrauksiu tave iš šios bėdos.

-Taip neturėjo nutikti...- sumurmėjau jausdama, kaip mane paveržia nerimo karštis.- Kodėl jis nori, kad būčiau jo kompanionė? Kodėl neturiu pasirinkimo?

-Na, tu žmogus, kuris šiame pasaulyje dar nėra užklydęs,- atsakė į dalį mano klausimų Lotusas. Tikrai per daug panikavau, tačiau tai buvo pateisinama, nes, po šimts pypkių, Lotusas norėjo čia mane palikti.- Kedrija, tiesiog pasikliauk manimi.

Vaikino violetinės akys buvo nuoširdžios. Žinoma, kad man neliko nieko kito, kaip tik juo pasitikėti. Vis dėlto dar nebuvau nukentėjusi nuo pat susipažinimo su šeštuoju Dvasių valdovo sūnumi.

Galiausiai nenoromis sutikusi palinksėjau galvą. Lotusas spustelėjo mano petį ir šyptelėjo.

-Gerai, Frankai Dili, sutinku su tavimi,- atsisukęs tarė jis raganiui.

-Kaip ir visada, Lotusai,- nusikvatojo vyriškis.- Padarysi bet ką, kad tik išsisuktum iš padėties.

Vaikinas suspaudė lūpas ir piktai dėbtelėjo į raganių tarsi norėdamas paneigti jo žodžius.

Tuo tarpu Frankas Dilis pasitraukė iš kelio ir mostelėjo lazda leisdamas Lotusui praeiti.

-Sėkmės vagiant iš kitų raganių ir burtininkų, kurie nebus tokie geri kaip aš,- pašaipiu tonu vyras nulydėjo Lotusą.

Vaikinas praėjo pro jį ir išėjo iš kambario nė neatsigręždamas į mane. Tramdydama drebulį viena ranka apglėbiau save ir giliai iškvėpiau.

Tikiuosi Lotusas tikrai vertina mudviejų draugystę. Nes kitu atveju man galas.