Stebuklų saugotoja

7 skyrius

Negalėjau užmigti visą naktį. Net bijojau nusileisti apačion ir išvysti širdžiai nemalonų vaizdą. Spaudžiau sau prie krūtinės antklodės galą ir nusisukusi lovoje spoksojau į sieną. Man kaip niekad reikėjo senelio patarimo ir pagalbos. Nebežinojau, ko imtis, kad apsaugočiau krautuvėlę.

Dalį nakties praleidau įsikniaubusi į knygas ir ieškodama atsakymų ar bent menkiausio paaiškinimo kas galėjo nutikti Stebuklų krautuvėlei. Tačiau radau tik patį siaubingiausią dalyką, kad tokia krautuvėlė gali sunykti tada, kai daugiau niekas nebetikės stebuklais. Tad likusią nakties dalį praleidau nervingai gniauždama rankas bei laužydama galvą, ką galiu išvysti ryte.

Mano baimė ir nerimas nebuvo perdėti. Nusileidusi žemyn sustojau tarsi bijodama, kad neįlūžtų grindys. Mano oda nuėjo pagaugais, o rankas aptraukė ledas. Neįstengiau pajudėti iš vietos, tik pasukti sunkią galvą, kad galėčiau apžvelgti krautuvėlę.

Juodos tysančios masės buvo visur. Ji varvėjo nuo lubų ant lentynų ir prekystalio bei iš kampų ir sienomis. Ore dvelkė puvėsių ir žemių kvapas, o grindys palei sienas iš tikro buvo pradėjusios pelyti.

Netikėtai krautuvėlėje dvelktelėjo vėjas. Vidun įžengė Lotusas ir jo sesuo Mula. Spėju, kad ji jau matė, jog taip nutiks Stebuklų krautuvėlei. Tai išdavė jos susirūpinęs veidas.

-Jie miršta,- pralemenau prieidama prie vienos lentynos. Kur turėjo būti permatomuose maišeliuose supakuotos spalvotos dulkelės, dabar buvo pelenai. Kituose stiklainėliuose buvo žemės su kirminais. Stebuklai nyko sukeldami man begalinį širdies skausmą. Matydama pilkus pelenus pati tarsi virtau bedvase būtybe.- Kodėl taip nutiko? Žmonės juk negalėjo nustoti tikėti stebuklais. Vakar buvo apsilankę du pirkėjai. Ar aš ką nors blogai padariau?

Beviltiškai žvelgiau į Lotusą ir Mulą. Nors ir nesitikėjau iš jų išgirsti atsakymo, tačiau jaučiausi palūžusi ir man reikėjo bent menkiausios paguodos, kad tai ne mano kaltė.

-Ne, Kedrija.- Mula išėjo priekin rankose gniauždama savo ilgus baltus plaukus.- Tu tikrai niekuo dėta.

Mergina pasisuko į savo brolį tarsi prašydama pagalbos. Tačiau Lotusas lėtai žvilgtelėjo į ją nesuprasdamas reikšmingo sesers žvilgsnio.

-Nekaltink savęs, kol nežinai visos tiesos,- toliau kalbėjo Mula atsisukusi į mane. Ji priėjo arčiau ir perbraukė ranka man per petį.

Prikandusi lūpą pasitraukiau prie prekystalio. Krūtinėje jaučiau tuštumą, kurioje formavosi juodoji skylė. Atrodė, kad ji sutrauks mane visą. Padėjau alkūnes ant stalo ir paslėpiau rankose savo galvą perbraukdama per susivėlusius plaukus.

Tuo tarpu Lotusas susikaupęs dairėsi po krautuvėlę. Jis palinko prie vitrinos brūkštelėdamas pirštu per purviną langą. Palikęs dryžį jis pasitraukė prie paskutinės lentynos, netoli išėjimo. Po to žiūrėdamas aukštyn ir žemyn pradėjo eiti prie kitų lentynų, kol galiausiai sustojo ties vidurine. Pakėliau galvą, kai Lotusas paėmė geltonas dulkeles, kurios galėjo pakeisti orą bei sukelti haliucinacijas ar lengvą apsvaigimą (žiūrint kokiu atveju jas nori panaudoti). Tuomet vaikinas iškratė dulkeles iš maišelio sau ant delno ir įdėmiai pažvelgė į jas. Vaikino violetinės akys kiek paryškėjo, tačiau netrukus dulkelės pavirto tamsiais pelenais.

-Stebuklai nemiršta,- tarstelėjo Lotusas ir nusivalęs delną žvilgtelėjo į mane apniurusiu žvilgsniu.- Tai gynyba. Kažkas užkeikė krautuvėlę, o visi čia esantys stebuklai taip apsisaugoja.

-Iš kur žinai?- suraukiau kaktą nesuprasdama. Dievaži, norėjau išgirsti tiesą, tačiau ne tokią. Užkeikimai ir prakeiksmai nebuvo mano sfera. Niekada su jais nebuvau susidūrusi, bet vien tai išgirdus mano galvoje pradėjo spengti.

-Jaučiu tai,- pašnibždomis pasakė vaikinas. Jis pakėlė galvą lyg ten kažkas būtų. Baugščiai pasekiau jo pavyzdžiu ir įsiklausiau.- Tai labai stiprus užkeikimas. Jis sunkiasi per visus krautuvėlės plyšius. Jaučiu kaip jis atgyja ir užgrobia šią vietą.

Nepraleisdama nė vieno Lotuso žodžio lėtai apžvelgiau visą krautuvėlę. Nors mus buvo apsupusi tyla, rodos, galėjau girdėti, kaip dūsauja krautuvėlės lentos. Ir kaip kažkas kvėpuoja man į pakaušį.

Nusipurčiusi atsigręžiau, tačiau ten nieko nebuvo. Tik siena, kuria tekėjo juoda masė.

-Kas nutiks, kai užkeikimas apims visą krautuvėlę ir joje esančius stebuklus?- paklausiau nerimastingai žvelgdama į Lotusą. Šeštasis sūnus nukreipė nuo manęs žvilgsnį ir giliai įkvėpė.

-Tada stebuklai nebeatsigaus, o krautuvėlė sunyks, nepalikdama jokio pėdsako. O jei visi šie stebuklai išnyks...

Lotusui daugiau nereikėjo tęsti. Mano gerklę užgniaužė baimės gniaužtai. Be stebuklų neliks ir magijos, visi vartai bus užverti, o Stebuklų krautuvėlė liks tik dulkių lankomas pastatas. Be jos aš daugiau nieko neturėjau. Mano tėvai dažnai keliavo, jie galima sakyti neturėjo nuolatinių namų, mano senelis išėjo į pomirtinį pasaulį, tad vienintelė man skirta vieta buvo Stebuklų krautuvėlė.

-Man reikia pasikalbėti su seneliu,- tariau iškvėpdama.- Jis tikrai žinos, ko imtis.

Tai pasakiusi suskatau ieškoti mėlynų sapno dulkelių. Iš pradžių pasisukau prie lentynos, kuri buvo už prekystalio, bet ten tebuvo likusios kelios knygos ir stiklainėliai su raudonais ir žaliais grybais. Visa kita buvo virtę pelenais arba paskendę juodoje klampioje masėje.

Sukandusi dantis praėjau pro Lotusą ir Mulą ir pradėjau knaisiotis po kitas lentynas. Tačiau mėlynų dulkelių nebebuvo. Mano viltis susitikti su seneliu pavirto pelenais.

-Neįtikėtina,- atsidusau ir atrėmiau nugarą į lentyną. Tuomet nuleidusi galvą suėmiau rankomis sau už kaktos ir laikiausi, kad tik nepradėčiau lieti ašarų.- Nieko negaliu padaryti be senelio. Prašau, pasakykite, kad žinote, kaip panaikinti užkeikimą...

-Apgailestauju, Kedrija, bet mūsų tėvas mums niekada neleido domėtis tamsiąja magija,- tarė Mula. Jos tamsios akys žvelgė į mane su nuoskauda. Visgi ji vėl žvilgtelėjo į Lotusą ir atsikrenkštė.- Bet mūsų brolis tau galėtų padėti. Jis geba keliauti sapnais.

Patraukiau rankas nuo veido ir įsižiūrėjau į Mulą.

-Ne, tai tikrai negeras sumanymas,- staiga įsiterpė Lotusas. Jis pačiupo seserį už parankės ir patraukė ją nuo manęs, kad neva neužsikrėsčiau jos mintimi. Bet jau buvo per vėlu.

-Kodėl ne?- mano akys lakstė nuo Lotuso prie Mulos.- Man būtinai reikia pasikalbėti su seneliu. Jis Stebuklų krautuvėlę valdė daug ilgiau nei galiu įsivaizduoti.

Vaikinas magiškomis violetinėmis akimis žvelgė į mane lyg norėtų kiaurai pergręžti mano galvą. Tarsi norėtų pasiekti mano smegenis ir įtikinti, kad atsisakyčiau šio pasiūlymo.

- Lotusai,- kreipiausi į jį griebdamasi paskutinės vilties.- Aš negaliu prarasti krautuvėlės ir jos stebuklų.

Vaikinas suspaudęs lūpas atsiduso.

-Atsiprašau,- jis prikando skruostą.- Bet mano broliu, Izakeliu, negalima pasikliauti. Be to, jo sugebėjimas gali būti pavojingas paprastam žmogui.

Lotusas metė priekaištingą žvilgsnį Mulai, kad ši išvis sugalvojo prasižioti apie jų paslaptingąjį brolį. Mergina užrietė nosį ir sukryžiavo rankas.

-Na, ne visada tu geriausias,- atrėžė ji. Tuomet pažvelgė į mane.- Visi Dvasių valdovo vaikai turi tam tikrų savybių. Galbūt ne itin gerų,- pridūrė ji trumpam nusukdama akis.- Tačiau jei tikrai esi pasiryžusi imtis bet ko, ko tik prireiks, tuomet galėsime susitikti su Izakeliu. Ar ne, Lotusai?- Mula dėbtelėjo į jį.- Mes padėsime Kedrijai kuo tik galėsime.

-Vis tiek manau...- pradėjo Lotusas, tačiau pamatęs mano viltingą žvilgsnį nutilo ir galiausiai linktelėjo.

Nudžiugti buvo per anksti. Tačiau bent jau galėjau tikėtis, jog rasiu atsakymą, kaip panaikinti užkeikimą ir išgelbėti stebuklus. Juk vis dėlto visų stebuklų saugumas priklauso tik nuo manęs.