Stebuklų saugotoja

5 skyrius (II dalis. Košmarų krautuvėlė)

Ant didžiulių lentynų susikaupusios dulkės, kampuose styrantys voratinkliai, kurių gyventojai jau seniai palikę savo namus, besisukančios nuo pro sienų plyšius patenkančio vėjo plunksnos ir sapnų gaudyklės, kurios sukabintos ne tik ant lubų, bet ir prie vitrinos, bei, žinoma, cinamono, vanilės ir senų knygų kvapas - visa tai prisidėjo prie Stebuklų krautuvėlės magiškumo.

Prikandusi apatinę lūpą ir taip sulėtinusi kvėpavimą, kad mano krūtinė vos kilnojosi, pamažu sukausi ratu apžvelgdama kiekvieną krautuvėlės kampą. Vienoje rankoje laikiau nedidelį stiklainį, o kita ranka buvau pasiruošusi jį uždengti.

Staiga išgirdusi krebždesį suklusau ir primerkiau akis. Akylai žvelgiau į pirmą lentyną iš dešinės. Stebuklų krautuvėlėje lentynos buvo sustatytos kaip bibliotekoje: įėjęs matydavai tik jų šonus, o norint išsirinkti tinkamas dulkeles ar kitus magiškus dalykėlius turėdavai užeiti tarp lentynų. Taigi suvokusi, kad garsas sklinda būtent iš pirmosios lentynos, atsargiai dėdama kojas, kad nesutraškėtų medinės grindys ir neišgąsdintų mano mažojo pabėgėlio, atsistojau tarp pirmos ir antros lentynos. Galėjau prisiekti, kad prieš akimirką mačiau į delną telpantį šviesos spindulėlį - dangaus fėją, kuri prasklaidydavo liūdesį ir blogą nuotaiką. Šviesa švystelėjo tarp storos knygos apie baubus ir miego eleksyro. Krautuvėlėje paprastai tvyrojo vien netvarka, tačiau kai pabandžiau tai sutvarkyti, netyčia paleidau dangaus fėją, kuri, pasirodo, yra tikra išdaigininkė. Tai buvo ženklas, kad neverta kištis į Stebuklų krautuvėlės tvarką.

-Nagi, prašau, pasirodyk,- meiliai paprašiau nužvelgdama nuo apačios iki viršaus pirmąją lentyną. Joje buvo sudėti įvairių formų spalvoti buteliai ir permatomi buteliukai su spindinčiais eleksyrais. Ant kai kurių buvo prikabinti lapeliai su pavadinimais, bet vis tiek neturėjau nė menkiausio suvokimo, kokia buvo jų paskirtis. Tikiuosi, kad turėjau begalybę laiko, kol tai išsiaiškinsiu.

Netikėtai išgirdau vaikišką kikenimą pačiame viršuje. Užvertusi galvą laukiau, kol kas nors pasirodys, bet taip niekas ir neišlindo.

O kad būčiau žinojusi, kad dangaus fėjos tokios pasiutėlės. Žinoma, pasižymėjau tai savo užrašuose, nors tik po to, kai padarėlis jau buvo ištrūkęs iš stiklainio. Dabar tikrai nesistebiu, kodėl žmonės retai perka šias liūdesio ir blogos nuotaikos sklaidytojas. Jos sukelia tik nuovargį ir irzulį.

Staiga per stiklainį su augalu panašiu į kerpę atsispindėjo gelsva švieselė. Prikandau skruostą šyptelėdama ir patylomis pasiėmiau aukštą kėdę, kuri stovėdavo už prekystalio. Padėjau ją tiesiai virš to stiklainio ir kėliau lėtai rankas pasiruošdama sugauti dangaus fėją. Tačiau, didžiulei mano nuostabai, šviesos kamuoliukas pasirodė visu gražumu ir pasipurtė paskleisdamas geltonas blizgančias dulkeles. Kaip tik tada pajutau, kaip jos sukirbina mano nosį, tad neiškentusi nusičiaudėjau. Loštelėjau susiraukdama ir ketindama tuoj pat sugauti mažąją nedorėlę, tačiau man ir vėl sutrukdė čiaudulys. Tą pačią akimirką vos tik spėjau atsitiesti dangaus fėja atsimušė tiesiai man į nosį. Iš išgąsčio išmečiau iš rankų stiklainėlį, ir neatlaikiusi pusiausvyros pajutau, kaip svyru nuo kėdės aukštielninka.

Laimei, kažkas spėjo mane sučiupti, sugaudamas už nugaros, ir sėkmingai nuleisti ant žemės.

Išplėtusi akis pasukau galvą į Lotusą, kurio dar prieš akimirką čia nebuvo.

-Ar tu mokaisi skraidyti?- pakreipė galvą jis.- Nes tau kol kas nelabai sekasi.

Nesuvokdama, ar jis juokauja, žiūrėjau į vaikinuką lyg jis būtų mane užtikęs duše. Prakeikimas, tokie jo netikėti pasirodymai dažnai man įvarydavo širdies smūgį.

-Bandžiau sugauti...- pradėjau, tačiau nutilau pamačiusi, kaip Lotusas ištiesia delną, o ant jo ramiai nusileidžia dangaus fėja. Žinoma, senelis juk ne kartą kartojo, kad visos bėdos išsisprendžia suradus ramybę. Tik aš iš to dar nepasimokau.

Staigiai sukrutau ir užvožiau dangaus fėją stiklainiu, kuris buvo magiškas ir nesudužo dėl mano žioplumo. Tuomet uždėjau medžiagos skiautę ir aprišau raiščiu, kad būtybė nesugudrautų vėl pasprukti. Galiausiai padėjau stiklainį į tuščią lentynos vietą, šalia kitų dangaus fėjų, kurios miegojo savo jaukiuose induose skleisdamos silpną šviesą.

-Kas tai?- suraukė antakius Lotusas iš susidomėjimo.

-Dangaus fėja, kuri palaiko gerą nuotaiką ir išveja liūdesį,- paaiškinau žvelgdama į stebuklingą šviesos kamuolėlį, kybojantį savo stiklainėlyje. Netikėtai pajutau, kaip užsilikusios dangaus fėjos dulkės sukirbina mano nosį, tad prasižiojau įkvėpdama ir garsiai nusičiaudėjau. Tai tikrai greitai nepraeis.

Purtydama galvą nuėjau prie prekystalio ir stalčiuje susiradau servetėlę.

-Na ir keistų dalykų čia pas tave,- nusistebėjo Lotusas užversdamas galvą. Puikiai supratau jo reakciją - krautuvėlė buvo nedidelė, tačiau kažkaip viso pasaulio stebuklingi daiktai čia sugebėjo sutilpti. Visgi nesitikėjau, kad Dvasių valdovo sūnus gali tiek daug nežinoti.

-Tu pats keistas,- šyptelėjau ir kreivai pažiūrėjau į jį. Tuomet jausdama, kaip manyje kyla čiaudulys, prisidengiau servetėle burną ir nusičiaudėjau iš visos širdies. Man tikrai reikėtų pasidomėti, kaip tai sustabdyti.

-Tu dar nematei visko, kas dedasi mano namuose,- paslaptingai ištarė Lotusas. Vaikinas palinko arčiau prekystalio ir padėjo alkūnes nenuleisdamas nuo manęs savo violetinių akių. Pajutau, kaip mano širdis susitraukia. Nenorėjau galvoti apie tai, kas su manimi darosi, kai šalia yra Lotusas, nes vaikinas galėjo mane permatyti kiaurai. Visgi nemanau, kad jis ką nors suprastų, kai kurie žmogiški jausmai tikriausiai jam svetimi.

-Ir kas dedasi tavo namuose?- kilstelėjau lūpų kamputį.- Tavo penki broliai spendžia vieni kitiems spąstus?

-Taip,- nutęsė Lotusas.- Tačiau turint omenyje, kad mano namai yra tiltas tarp mano pasaulio ir šio, yra ir kitų keistesnių dalykų.

Klausiamai suraukiau antakius. Lotusas niekada nebuvo užsiminęs apie savo pasaulį. Net neturėjau progos jo įsivaizduoti, nes nieko nenutuokiau apie kitus pasaulius. Senelis irgi nedavė man jokių žinių apie tai. Galbūt tiesiog žmonės negalėjo keliauti į kitus pasaulius.

Ant liežuvio galo jau kabėjo klausimas, kurį žūtbūt norėjau užduoti Lotusui apie jo paslaptingąjį pasaulį, tačiau mano nosį vėl sukirbino dulkės ir aš įkvėpiau prisimerkdama. Netikėtai vaikinas prispaudė savo delną prie mano burnos, taip sustabdydamas erzinantį čiaudulį. Išpūčiau akis nesitikėjusi jo tokio poelgio.

Netrukus Lotusas lėtai patraukė ranką. Jaučiausi kur kas geriau. Mano nosis buvo laisva kaip niekad.

-Nedėkok,- pertraukė mane jis, kai ruošiausi prasižioti.- Tiesiog tai šiek tiek erzino.

Nudelbiau jį išmesdama nebe naudingą servetėlę į šiukšlinę, kuri stovėjo prie pat mano kojų. Galimai aš alergiškai dangaus fėjos magijai.

-Turiu tau kai ką.

Lotusas kažką išsitraukė iš striukės kišenės ir iškėlė man prieš akis. Tai buvo ilga sidabrinė grandinėlė.

-Lotusai,- nejaukiau prikandau lūpą. Tai atrodė brangus papuošalas, kurio negalėčiau nešioti.- Žmonės paprastai dovanoja dovanas specialia proga ir tiems, kurie jiems yra brangūs ir jiems rūpi.

Vaikinas neklausydamas manęs pačiupo mano riešą.

-Tai stebuklinga dovana. Iš mano pasaulio. Ši grandinėlė yra nepaprastai tvirta ir gali būti bet kokio ilgio,- tarė jis ir susikaupęs uždėjo ją ant mano riešo. Grandinėlė akimirksniu prisitaikė prie mano rankos storio, o jos galai susiliejo.- Be to, kas sako, kad tu man nerūpi. Juk tu mano draugė.

Lotusas žvelgė į mane keistai užburiančiu, tačiau neperprantamu žvilgsniu. Atrodė, kad jis daug ką nori man pasakyti, bet aš juk nesugebėjau skaityti minčių. Vaikinas vis dar laikė mano ranką, tačiau, laimei, mane išgelbėjo į krautuvėlę užsukęs klientas.

Greitai patraukiau ranką paslapčia nužvelgdama stebuklingą grandinėlę. Tai buvo praktiška dovana. Net labiau priemonė prireikus pagalbos. Galėjau naiviai manyti, kad Lotusas tiesiog pabandė elgtis kaip paprastas žmogus ir padovanoti draugei dovaną. Tačiau, mano manymu, labiau tinkamesnis variantas buvo tas, kad Lotusas manimi rūpinosi, nes kažkas artinosi negero. Ir jis tai jautė.