Stebuklų saugotoja

16 skyrius

Klaidžioti po miestą, kuris tau iki kaulų buvo pažįstamas, bet tuo pačiu visiškai svetimas, buvo šiek tiek nejauku. Kapų tyla, jokio vėjo šnaresio ar net bent menkiausio pašalinio garso. Tik mano ir Lotuso žingsniai.

-Ką mes darome?- paklausiau suprasdama, kad jau antrą kartą sukame tuo pačiu ratu. Man jau atsibodo regėti tą pačią suvenyrų parduotuvę ir daugiaaukščius namus.

-Ieškome portalo, kad galėtume patekti pas Dėdę,- dairydamasis atsakė Lotusas.

-Tai jau žinau,- kvėptelėjau.- Bet gal būtų paprasčiau vėl grįžti į Košmarų krautuvėlę?

-Kiekvienas pasaulis turi turėti kažkur užslėptą portalą,- tarė Lotusas. Jis atsisuko į mane.- Tačiau toje krautuvėlėje tikrai nėra.

-Iš kur žinai?- pakreipiau galvą.

-Nes tai būtų per daug paprasta.

Vaikinas vėl nusisuko žingsniuodamas toliau, o aš sulaikiusi kvėpavimą užverčiau galvą. Kodėl niekas negali būti paprasta? Žinoma, magija yra sudėtingas dalykas ir jam paaukojau visą savo gyvenimą. Ir dėl to nė kiek nesigailiu. Tai mano pašaukimas.

Jau ketinau pasivyti Lotusą, bet netikėtai mano žvilgsnis už kažko užkliuvo. Suvenyrų parduotuvės vitrinoje kažkas šmėstelėjo. Sustojau atsisukdama į tamsų langą. Deja, mačiau tik savo atvaizdą. Tačiau galėjau prisiekti, kad prieš akimirką kažkas buvo už vitrinos. Arba už manęs.

Apsidairiau lyg saugodamasi ir skubiai nubėjau link Lotuso. Vaikinas tik dabar atsisuko pastebėjęs, kad buvau atsilikusi.

-Kas nors ne taip?- paklausė jis.

-Ši vieta šiurpi,- sumurmėjau sukryžiuodama rankas ant krūtinės.- Kiek dar teks sukti ratų?

-Kol surasime portalą,- paprastai atsakė Lotusas. Tuomet jis staigiai atsisuko į mane. Vos neįpuoliau į jį bakstelėdama nosį į jo krūtinę.- Tik nesugalvok sustoti. Kiekvieną kartą, kai einame šia vieta iš naujo, ji pasikeičia. Galbūt nežymiai, bet tai nebėra ta pati vieta, kuria ėjome anksčiau. Tad jeigu pasimesi, aš tavęs nebegalėsiu surasti.

Lotusas nutilęs žvelgė į mane susirūpinusiu žvilgsniu. Galbūt jis tai stengėsi nuslėpti, bet jame jau augo nerimas. Nebuvo taip lengva surasti portalą. O šis veidrodinis pasaulis tikrai gąsdino. Jis galėjo privesti prie beprotybės.

Mes vėl apėjome ratą. Man viskas atrodė lygiai taip pat. Nors tikriausiai dėl nuovargio nieko neįžvelgiau. Visgi pasiklioviau Lotusu ir jei jis pasakė nežiopsoti ir neatsilikti, tuomet taip ir elgsiuosi. Tačiau kaip tik tada vėl praėjau pro tą pačią suvenyrų parduotuvę. Negalėjau nesustoti ir nepažiūrėti į tamsią virtiną. Akies krašteliu patikrinau Lotusą, kuris lėtai ir atidžiai dairydamasis ieškojo portalo. Tuomet nukreipiau akis į vitriną. Galėjau galvą padėti, jog kažkas tikrai stovėjo už stiklo. Įžvelgiau žmogaus siluetą, kuris puikiai atitiko mano figūrą.

Staiga keistasis atvaizdas pamojo ranka. Mano širdis šoktelėjo per gerklę. Akimirksniu sustingau nuo galvos iki kojų. Pasirodo, tas siluetas stovėjo ne už vitrinos, o už manęs.

Lėtai pasukau galvą. Atrodė, kad mano kaklas būtų suveržtas grandinėmis, o kūnas įkaltas į žemę.

Visgi už manęs nieko nebuvo. Nusimetusi stingulį visiškai atsisukau nužvelgdama kitą gatvės pusę. Kaip ir anksčiau, aplinkui tvyrojo kapinių tyla.

Tačiau, kai tik vėl atsigręžiau, išvydau žmogystą. Tą pačią, kuri prieš kelias akimirkas neva stovėjo už manęs. Tai buvo mergina. Jos išvaizda visiškai atitiko manąją ir tikriausiai atrodytų, jog žiūriu į veidrodį, jei ne vietoj akių esantis veidrodžio stiklas. Jame galėjau įžvelgti tikrąją save.