Lyg akimirka

5 skyrius

-Kodėl jie jus vijosi? - paklausė Alisa Tomo.
-Viskas buvo gerai, ji sumokėjo ir jie būtų ramiai mus išleidę, bet Viktorijai būtinai
prireikė pakomentuoti vieno iš tų bepročių aprangą.
-Jis tikrai priminė tą storą geltoną meškiną kuris amžinai valkiojasi su ta rožine kiaule, - pašnibždėjo Viktorija palinkusi į priekį. Tomas užvertė akis.
-Na, jis bent vartojo medų, o ne žolę, - burbtelėjo Alisa.
Taip jie ir keliavo - Tomas tylėjo, Viktorija nusišnekėjo, o Alisa kandžiai jai atsikirsdavo. Kai po valandos Viktorija pareiškė, kad jai reiktų kalijano, o Alisa prižadėjo vos gavusi, sugrūsti jį jai į subinę, Tomas vos tvardydamasis įvažiavo į nykaus motelio kiemą.
Neužilgo jie sėdėjo liūdnai atrodančiame kambaryje, kur buvo mažas langelis į kito namo sieną, pridengtas kandžių sukapotomis užuolaidėlėmis, spinta nusilupusiai dažais, išlinkusi dvigulė lova ir kreiva sofutė. Alisa bandė savo kvepalais apipurkšti vorą, bet kai visas kambarys jais dvokė, o voras toliau ramiai kabojo, mergina jį tiesiog sutraiškė kvepalų buteliuku. Tomas bandė priversti vandenį bėkti iš krano, bet jis ir toliau lašėjo iš po vamzdžio po kriaukle. Viktorijos kambaryje išvis nebuvo. Alisa sunerimo, nes pusseserės tabakas ir žiebtuvėlis liūdnai gulėjo palikti ant lovos. Ji paliko Tomą vargti su kranu, o pati išėjo ieškoti pusseserės.
Alisa rado ją sandėliuke. Ji sėdėjo susiėmusi kojas, ašaros bėgo skruostais ir lašėjo ant jos kelių, palikdami tamsias žymes ant jos išblukusių džinsų.
Alisa parvedė ją į kambarį ir pasodino ant lovos.
-Dabar sakyk, kas yra. Tai dėl tėvo? - paklausė Alisa.
Tomas atsisėdo ant žemės šalia lovos ir pažvelgė į Viktoriją. Ji įkvėpė.
-Mano tėvas visada gerdavo, todėl vaikystė buvo sunki, - pro ašaras nusišypsojo ji. - Dažnai kai prisidirbdavau jis mane mušdavo. Bet tai jis varė iš proto mane, o ne aš jį. Viskas prasidėjo, kai nustojai mane lankyti. Kartą jis atėjo pas mane...
Viktorija nutrūko. Kambarį užpildė pasipylusi jos rauda.
-Kas nutiko? - paklausė Alisa nekantriai. Nors nebuvo tikra ar nori išgirsti atsakymą. Nebuvo tikra, ar jis jos nepalauš.
-Jis mane išnaudojo, - su ašaromis iškukčiojo ji. - Visus tuos metus tą darė, - dabar jau šaukė ji. - O aš nieko negalėjau padaryti, taip bijojau...
Staiga Tomas čiupo jos ranką ir pakėlė rankovę, tada kitą - jos rankas puošė randai. Venos buvo tiesiog sukapotos. Iki pat alkūnės ir aukščiau. Kai kurie randai buvo užgiję, kai kurie švieži.
Viktorija bandė slėpti rankas. Alisa susiėmusi už burnos atsitraukė nuo pusseserės lyg nuo kokios užkrėstosios. Jos skruostais ritosi ašaros. Ji negalėjo patikėti, kad jos dėdė galėtų būti prievartautojas. Ir ji negalėjo patikėti, kad ir taip žalojama Viktorija, pati žaloja save.
-Pasiimkit daiktus, - pasakė Tomas. Tik jo balsas jau nebebuvo toks tvirtas kaip ankščiau. - Grįžtam į miestą. Iškart į policiją.
-Ne! - suklykė Viktorija. - Nesuprantat, vis vien būsiu priversta su juo susitikti. Jis mane užmuš, kad tik niekam neprasitarčiau.
Jos akyse buvo skausmas ir neviltis. Tomas suprato kad ją išgąsdino. Kad ji niekad su juo nevažiuos.
-Gerai, - švelniai prabilo. - Išmiegokime čia.
Rytoj nuspręsime ką daryti toliau.
Viktorija atsigulė į lovą ir užsimerkė.
Tomas apkabino vis dar tebeverkiančią ir sukrėstą Alisą.