Lyg akimirka

10 skyrius

-Kaip nuobodu, - atsiduso Alisa, kai jie nesikalbėdami važiavo jau porą valandų.
Jie važiavo lėtai, nes Tomas bijojo, kad neužkliūtų policijai. Jis tiek laiko vairavo be teisių ir buvo beveik tikras, kad vieną kartą nepraslys.
-Aha, - burbtelėjo.
-Ne, rimtai. Ši kelionė beprasmė. Nieko nenoriu.
-Tai grįžtam namo. Pabandom paaiškinti kaip žuvo Viktorija. Toliau eik į mokyklą. Aš susirasiu darbą...
-Taip, o tada mes ilgai ir laimingai gyvensime, - prunkštelėjo Alisa.
Jie tylėjo. Važiavo pro miškus ir laukus. Aplink nesimatė jokio kaimo, jokio žmogaus. Čia net su mašinom jie neprasilenkdavo. Kaip jie nustebo, kai tolumoje pamatė žmogų. Jis ištiesęs ranką stabdė mašinas. Šiuo atveju juos.
-Kaip manai, gal... Gal paimkim jį? - nedrąsiai paklausė Tomo Alisa.
Tomas pažiūrėjo į keliautoją. Tai buvo jų amžiaus vaikinukas, šviesiais plaukais. Jis buvo neaukštas, turėjo gitaros dėklą ir nedidelę kuprinę.
Tomas sustabdė mašiną. Nelabai norėjo vežtis su savim nepažįstamojo, todėl vos tik jis klestelėjo į galą, Tomas tarė:
-Smagu, kad turim vietos tave paimti, bet turiu įspėti, kad aš net neturiu teisių, o jos ieško policija, - mostelėjo Alisos pusėn.
-Šiame ruože jos nesutiksit, - nepasimetė vaikinas ir apdovanojo plačia šypseną jį smalsiai nužiūrinėjančią Alisą.
Tomas suglumęs nuvažiavo sostinės pusėn.
-Mano vardas Semas, - prisistatė vaikinas.
-Alisa, - paspaudė jam ranką mergina. - O čia Tomas, - mostelėjo jo pusėn.
-Tau netinka raudoni plaukai, - tarė Semas merginai.
-Ai žinau. Mano plaukai juodi, todėl šviesi spalva nebūtų kibusi. O raudonas puikiai.
-Čia aceit kad tavęs ieško?
-Aha. Pabėgau iš namų.
-Kodėl?
Tomas pažiūrėjo į Alisą. Jo žvilgsnis neleido merginai sakyti tiesos.
-Ai ten šeimoj problemos, išvarėm ieškot nuotykių... - kažką neaiškiai nutesė Alisa, žvilgsniu prašydama Tomo pagalbos.
-Varom į sostinę pas giminaičius, - tarė Tomas.
-Geras. Man kaip tik irgi reikia į sostinę. Aš su draugu važiavom pas jo dėdę. Jis prižadėjo, kad turi darbo už didelę algą. Tai mes varėm pas jį. Bet suprantat, tas mano draugas yra narkomanas. Ir man rodos, kad jis nebeturėjo pinigų ir jam prasidėjo lomkės. Tai jis paėmė mano piniginę su visais dokumentais ir telefoną. Kai paklausiau, ką jis daro, jis išmetė mane ir nuvažiavo.
-Tai kodėl tu nori važiuoti pas jį? - paklausė Tomas.
-Jis nekaltas, - kalbėjo Semas bandydamas patogiau įsitaisyti. - Kai įsiveli į narkotikus, kelio atgal nėra. Nebelieka ir nieko švento. Kartą jis vos nepardavė savo sesers, todėl šeima nuo jo nusigręžė. Jei aš jam nepadėsiu, tai jam gerai nesibaigs.
-Esi geras draugas, - šyptelėjo Alisa.
-Ačiū. Jis irgi buvo. Kol neįklimpo. Dabar mano eilė būti draugu.
Sparčiai temo, danguje po truputį pradėjo matytis žvaigždės.
-Siūlau nevažiuoti naktį, - prabilo Semas. - Netoli yra mano močiutės namai. Galime apsistoti ten.
-O tavo močiutė nesupyks? - pasiteiravo Tomas.
-Ne, jai nerūpėtų. Jos nėra namie.
Semas parodė Tomui siaurą keliuką, vedantį iš pagrindinio kelio. Neužilgo jie privažiavo namą. Alisa nelabai pasitikėjo Semu, bet negalėjo jam girdint pasitarti su Tomu. Tomas pažiūrėjo į Alisą. Ji stengėsi neparodyti nerimo, bet jai nelabai sekėsi. Tomui buvo labiau neramu dėl Alisos savijautos, o ne dėl jų gyvybės.