Lyg akimirka

7 skyrius

Planą jie turėjo. Tik reikėjo sulaukti nakties. Buvo vakaras. Alisa klojo lovas, Tomas ją stebėjo. Į kambarį grįžo Viktorija.
-Administratorė sakė, kad čia pat yra ežeras, o prie jo labai gražus skardis. Greit bus saulėlydis, galėtumėm ten pažiūrėt ir po to... Na, suprantat.
Alisa silpnai linktelėjo. Surinko daiktus ir išėjo pro duris. Jie nežadėjo grįžti į kambarį.
Ežeras buvo vos už 15 minučių kelio, todėl jie spėjo iki saulėlydžio ten nusigauti. Pamatę tą vaizdą, jie neteko žado, nors dar nebuvo nuėję iki skardžio galo. Tomas su Alisa sustojo, tik Viktorija nuėjo iki pat krašto. Ji ilgai žiūrėjo į nuo saulės raudoną ežerą.
-Gali pamiršti mano vardą ir veidą! - suriko Viktorija. - Gali nustumti mane nuo šio skardžio ar sudeginti ant laužo! Gali nuskandinti mano gyvus palaikus ar išbarstyti mano dar rusenančius pelenus vėjyje. Gali mane sunaikinti, sužlugdyti ar tiesiog pamiršti! Gali! Bet aš vistiek palikau pėdsaką! Aš būsiu pamiršta, bet nesunaikinta! Aš amžinai gyvuosiu! Sapnuose ir mintyse! Žemėje ir po ja! Vandenyje ir ugnyje! Tu to nepakeisi! NIEKADA!
Viktorija nusileido pas apstulbusius Alisą ir Tomą tokiu veidu, lyg būtų padariusi patį papraščiausią dalyką, tarkim paskambinus telefonu.
-Su kuo kalbėjai? - paklausė Tomas.
-Aš nekalbėjau. Aš susitaikiau.
-Su kuo? - nepatikliai paklausė Alisa.
-Su gyvenimu, - atsakė Viktorija ir rami nuėjo link automobilio.
Alisa su Tomu abstulbę žiūrėjo vienas į kitą.
-Einat? - linksmai paklausė Viktorija atidarydama mašinos dureles.
Jie patraukė link jos nustebę ir sumišę.
Neužilgo jie stovėjo prie krautuvėlės. Buvo tamsu. Mašiną buvo palikę už kelių gatvių. Jie dar dvejojo, bet galiausiai išlipo iš mašinos. Visi buvo užsidengę veidus ir mūvėjo pirštines. Alisa stovėjo prie kampo ir neramiai žiūrėjo už kampo į gatvę, ar niekas neateina. Tomas metaliniu vamzdžiu vienu smūgiu nunešė spyną. Pasiutusiai sugaudė signalizacija. Jie ypuolė į vidų, Viktorija su lazda sudaužė vienintelę kamerą. Tomas tuo pačiu vamzdžiu, kuriuo sudaužė spyną, išmušė stiklą virš prekystalio. Viktorija captelėjo popierėlį ir išlėkė į lauką. Tomas čiupo Alisa už rankos ir visi pasileido link miškelio už kelių šimtų metrų. Adrenalino dėka, jie bėgo taip greit, kaip dar niekad nebuvo bėgę. Kai už nugaros pasigirdo policijos sirenos, jie jau buvo miškelyje. Jie stengėsi laikytis greta. Tomas bėgo pirmas, Viktorija buvo visai šalia, tik Alisa bėgo atsilikdama keliais žingsniai. Jie prasibtovė į proskyną ir pasislėpė aukštojo žolėje. Jie tyliai klausėsi, bet sirenų nebesigirdėjo. Staiga Viktorija bakstelėjo Alisai į nugarą.
-Au! - sušuko ji. - Tai galvoj negerai? - dabar šnabšdėjo ji. - Gal tau atrodo, kad tai žaidimas?
-Kas jums yra? - pyktelėjo Tomas.
-Apsižvalgykit, - nustebusi tarė Viktorija ir žvalgėsi aplink. Tomas apžiūrėjo aplinką ir kreivai šyptelėjo. Tik Alisa nieko nesuprato. Staiga Viktorija su šypsena ėmė skabyti žolę, kurioje jie buvo ir Alisa pamatė kad tai ne šiaip žolė, o tabakas.
Staiga jie išgirdo šūvį.
-Kas ten? - suriko kimus balsas. - Visus iššaudysiu, kas bebūtumėt, farai ar paiki vaikigaliai!
Pasigirdo žingsniai artėjantys lyg jų. Trijulė puolė bėgti į miestelio pusę. Žingsniai juos vijosi. Alisa bėgo priekyje, Tomas iš paskos. Viktorija, saugodama tabaką bėgo paskutinė. Nugriaudėjo dar vienas šūvis. Pasigirdo keiksmai, bet užpuolikas jau buvo toliau.
-Dar truputį, - uždusęs šaukė Tomas. - Ir mes nuo jo atsiplėšime.
Pokštelėjo dar vienas šūvis. Kažkas už nugaros nukrito. Užpuolikas nebesivijo. Jo nebuvo. Tik Viktorija gulėjo ant žemės, išbarščiusi savo tabaką.