Lyg akimirka

18 skyrius

Jaučiu tokią pakilią nuotaiką dabar rašydama

Tomas atsisėdo ir apsižvalgė. Jį labai nustebino tai ką pamatė. Jis buvo toje pačioje trobelėje, tik ji buvo šviesi, švari. Buvo išdėlioti senoviniai, bet gražūs baldai. Prie lango stovėjo moteris su ilga juoda suknele. Jos plaukai buvo balti ir ilgi.
-Kas jūs? - paklausė stodamasis Tomas.
-Kas tik nori, - atsakė ji. - Juk tai tu manęs ieškojai.
-Kad aš nežinau ko ieškojau.
-Kvaila ieškoti kažko nežinomo, kai turi tą šalia, - nusijuokė moteris. - Ar žinai istoriją, apie gyvybės karalienę?
-Gal, - atsakė pasimetęs vaikinas.
-Istoriją apie karalaitį, kuris ieškojo šalies kur niekas nemiršta.
-Ar rado? - išsiblaškęs paklausė Tomas.
-Rado. Ir ne tik Gyvybę, bet ir Mirtį. Mirtis norėjo jį pasiimti, bet Gyvybė neleido. Taigi jis pusę metų praleidžia po žeme, o kitą pusę pas gyvybę danguje - bet tai trunka lyg akimirka ir jis kaip akmuo pakyla į žvaigždes ir vėl krenta į žemę.
-Užstrigęs tarp pasaulių, - sumurmėjo Tomas. - Šią pasaką man sekdavo senelė. Ar ji ja tikėjo?
-Nežinau. Tikriausiai, - atsiduso moteris. - Tik niekas kažkodėl nesuprato, kad savo lobį tu radai ankščiau nei mane.
-Nesuprantu.
-Ir ko gi?
-Kodėl tada senelė paliko man tą skiautę?
-Negi rimtai tau reikia tai aiškinti?
Tomas tylėjo ir žiūrėjo į ją.
-Manai atsitiktinumas, kad stotyje sutikai ją, per savo 18 gimtadienį, taip pratesdamas tėvo ir senelio tradiciją? Atsitiktinumas, kad jos pusseserė turėjo kitą žemėlapio dalį? Atsitiktinumas, kad ta pusseserė paaukojo gyvybę, kad gautų trečią dalį? Atsitiktinumas, kad sutikot vaikiną, kuris turėjo ketvirtą? Tai likimas, kvailį! Likimas! Ir ko tu taip jam priešinaisi? Lobis buvo ne užkoduotas žemėlapyje, lobis visada buvo šalia tavęs! Vieni žmonės yra sukurti plaukti prieš srovę, o kiti - nesipriešinti jai. Kodėl tu plaukei prieš srovę? Kodėl leidai nusinešti jai viską kas tau brangu, o pats pasileidai prieš ją? Nebesipriešink. Negadink savo gyvenimo labiau.
-Ar jį galima pagadinti labiau, - šyptelėjo Tomas. Bet jo šypsnis panašėjo į grimsą - buvo be džiugesio ir vilties. Jo akys buvo užgęsusios.
-Tu dar gali viską pataisyti, - sušnabždėjo moteris.
Tomas pamatė kad stovi apleistam name, dulkėm ir šiukšlėm nusėtame kambaryje. Jis išėjo pasaulį už durų pasitikti likimo. Kad neužstrigtų tarp dviejų pasaulių kaip tas nelaimėlis.
***
Tomas skubėjo į stotį. Oras visiškai neatspindėjo jo nuotaikos - švietė giedra saulė, pūtė lengvas vėjelis. Staiga jis sustojo ir nustebęs pažvelgė į merginą sėdinčią ant suoliuko. Jos plaukai buvo vos iki pečių, bet juodi, mėlynos akys švietė džiaugsmu. Pamačiusi Tomą ji plačiai nusišypsojo ir pašokusi puolė prie jo. Alisa stipriai jį apkabino, o Tomas apkabino ją ir tyliai sau pasižadėjo daugiau niekada nebepaleisti.