Lyg akimirka

12 skyrius

-Alisa? - Tomas papurtė sušalusią, bet miegančią merginą. Ji lėtai pramerkė akis ir nusišypsojo rudoms akims ir garbanoms.
-Nesimiega? - paklausė prikimusiu balsu.
-Nelabai, - atsakė vaikinas apklodamas ją dar ir savo kaldra.
-Kaip matai mano sielą? - staiga paklausė Alisa.
-Sielą? Kaip galima matyti sielą?
-Paprastai! Įjunk vaizduotę. Žinau kad ją turi. Jei ją slėpsi, tai greit pasidarysi vienas iš tų pilkų žmonių be gyvenimo, su kiriais kasdien prasilenki gatvėje ir jie net neišlieka atmintyje.
Tomas susimąstęs tylėjo ir žiūrėjo į tolį. Alisa ir vėl jį nustebino. Kartais taip sunku ją perprasti.
-Žinai, - tarė Alisa. - Su tavim taip sunku. Kartais atrodo, lyg žinočiau apie tave viską, o kartais, lyg pirmą kart tave matyčiau.
-Kaip atrodo dabar?
-Lyg pažinočiau tave nuo gimimo.
Tomas šyptelėjo.
-Tai koks aš?
-Tu? Tu esi labai drąsus, užsisklendęs, gal net šiek tiek drovus. Draugiškas ir mielas. Bet turi savybę susitvardyti ir neparodyti jausmų. Išlikti šaltas betkokioj situacijoj. Manau, kad tu esi geras aktorius.
-O tu esi užsispyrusi. Labai. Bet neryžtinga, gal atsargi. Esi gudri ir moki būti klastinga. Kartais būni sarkastiška. Greit pasimeti sudėtingose situacijose.
-Mes taip mažai pažįstami, o žinome visai nemažai vienas apie kitą, - atsiduso Alisa.
-Manau mums reiktų grįžti, nusišypsojo jai Tomas. -Čia nepatogu ir šalta, o ryt laukia sunki diena.
Jie kartu grįžo į trobelę. Alisa dar norėjo pasakyti jam, kad vertina jo atvirumą, bet nieko nesakiusi atsigulė.
Išaušo raudonas ir vėsus rytas. Trijulė buvo sušalusi ir visiškai nesijautė pailsėję.
Beveik nesikalbėdami jie susirinko daiktus ir sėdę į mašiną nuvažiavo sostinės link.
Alisa jautėsi gerai, palikusi tuos namus. Tomas su Semu, tikriausiai užkrėsti merginos gera nuotaika, taip pat pralinksmėjo. Neužilgo jie jau juokavo, o dienai įpusėjus, Semas išsitraukė gitarą ir pradėjo groti įvairias dainas. Kai kurios buvo žinomos, o kitos, tikriausiai jo pačio sukurtos. Kad ir kaip linksma buvo, nuotaika tuoj pat subjuro iš gamtos įvažiavus į pilkų, mūrinių dėžučių karalystę. Sostinė.
Semas atsiduso.
-Ką dabar veiksi? - paklausė jo Alisa.
-Tikriausiai šukuosiu visą miestą ir ieškosiu savo bukapročio draugo su mano dokumentais ir pinigais, - liūdnai nutęsė Semas.
Alisa pažiūrėjo į Tomą reikšmingu žvilgsniu. Vaikinas atsiduso ir pažiūrėjo Semui į akis.
-Jei nori, galime padėti.
Semas išsišiepė.
-Aišku! Važiuok į centrą. Pirma užsuksime pas jo dėdę.
Po kurio laiko jie stovėjo prie vieno prabangaus kotedžo. Semas išlipo ir nuėjo durų link. Tomas su Alisa pasiliko mašinoje.
-Ką veiksime paskui? - paklausė Tomas. Alisa susimąsčiusi tylėjo. Ji stengėsi neišsiduoti, bet vaikinas iš akių matė, kad Alisa bijo.
-Kaip keista, - pakėlė akis į Tomą. - Gyventi ir nežinoti kas laukia rytoj.
-Tai laisvės kaina. Pati jos norėjai.
-Žinau, bet nesitikėjau kad viskas bus taip sunku. Manau kad negalime mesti to žemėlapio ieškojimų. Juk dėl to žuvo Viktorija, - Alisos balsas suvirpėjo. - Negalime leisti, kad jos mirtis būtų veltui. Tik kur jo ieškosim?
-Ten kur ir pradėjom, - tvirtai tarė Tomas. - Grįšim namo, turimą žemėlapio dalį parodysim kokiam profesoriui ar kam nors. Nežinau, bet nieko geresnio nesugalvojau. Grįždami dar sukurpsim kokią istoriją nuraminti tėvams...
Staiga atsidarė durys. Semas išėjo suglumęs ir nusiminęs.