Lyg akimirka

4 skyrius

Jie važiavo iš miestelio. Visi jautėsi kažkaip keistai.
-Taigi, - tarė Tomas. - Kas turit pinigų?
-Aš turiu grynų, - sumurmėjo Alisa.
-Pas mane kreditinėj pakaks ilgam, jei neišlaidausim. Na kurui ir maistui, - susidūręs su rūškanu Alisos žvilgsniu pridūrė.
Jie toliau tylėjo.
-Alisa išsijunk telefoną. Jei tavo tėvai praneš policijai, jie taip suseks mus. Viktorija, tau irgi reiktų, jie žino kad esi su Alisa.
-O tau nereikia? - paklausė Viktorija jungdama telefoną.
-Jie nežino kad aš su jumis. Beto, esu pilnametis. Parašysiu tėvams kad nesijaudintų ir viskas.
-Na ir puiku, - burbtelėjo Alisa. - O dabar važiuojame į stebuklingą vaivorykštinių ponių šalį ieškoti paslėpto magiško lobio.
-Kad jau išvažiuojame, man reikia sutvarkyti vieną reikalą, - prabilo Viktorija.
-Leisk spėsiu - nenulupai žievės nuo medžio, - atsiduso Alisa.
-Dar nenoriu mirti. Sustok ten, - parodė Tomui į vieną iš labai daug pilkų priemiesčio sandėlių.
-Nereikia ten stoti, juk...
Nespėjus Alisai pabaigti jis įsuko į kiemelį.
Sandėlys vis vien skyrėsi nuo kitų. Buvo visas aprašinėtas ir kažkoks, lyg ir aplamdytas.
-Einam su manim, Tomai, - paliepė Viktorija.
-Kodėl turėčiau, - savo ruožtu paklausė jis.
-Jie gali pasinaudoti kad atėjau viena. Jei tu būsi, tai jie bus sąžiningi. Tau tereikės pastovėti už nugaros. Prašau.
Nespėjus jam ką nors atsakyti, ji išlipo iš mašinos ir varė toliau:
-Alisa, sėsk prie vairo ir užvesk variklį. Jei kas nutiks išveši mus kuo greičiau.
Ji pasileido durų link. Tomas dar sudvejojo, bet nusekė iš paskos.
Alisa neramia širdimi sėdo už vairo ir paleido variklį. Laukdama vis žvalgėsi į duris ir meldėsi, kad tik jai neprireiktų vairuoti. Merginai atrodė kad laukė valanda. Pažiūrėjo į laikrodį, trys minutes. Einant ketvirtai, jai pasidarė dar neramiau. Ji pažvelgė į duris. Staiga jos atsidarė ir išlėkė Tomas. Iš paskos išbėgo Viktorija, rankoje laikydama kažkokią skarelę.
-Spausk! - šaukė ji Alisai iš toli.
-Aš neturiu teisių, - leptelėjo ji.
-Kai mirsi tau jų ir neprireiks! - šaukė Tomas lipdamas į mašiną. Alisa nuspaidė pedalą ir išlėkė į gatvę. Viktorija atrodė nepaprastai laiminga, o Tomas žiūrėjo į gatvę ir atrodė lyg nusivylęs gyvenimu.
-Kas čia buvo, - sušuko Alisa.
Tomas sunkiai mostelėjo Viktorijos pusėn. Ši išvyniojo skarelę. Joje buvo pilna tabako.
-Dėl to?! - suriko Alisa. - Dėl šitos šlykštinės tu mus pastatei į tokią padėtį?!
-Neįžeidinėk tabako, - ramiai atsikirto Viktorija.
-Aš tave nudėsiu! - Alisa vos nenuvažiavo nuo kelio.
-Matau. Tuoj mus visus nudėsi.
-Taip. O jei nežūsi aš vis tiek tave užmušiu!
-Raminkitės, - prabilo Tomas tvirtu balsu. - Kas buvo, tas. Alisa, stabdyk mašiną. Apsikeisim. Viktorija, nebandyk rūkyt mašinoj.
Viktorija liūdnai nuleido žiebtuvėlį.
Alisa nežinojo kaip elgtis. Ji apsikeitė vietomis su Tomu ir liūdnai į jį žiūrėjo. Tomas stengėsi vengti jos žvilgsnio. Tik pasuko didmiesčio link.