Lyg akimirka

8 skyrius

-Viktorija! - suklykė Alisa, puolė prie jos ir atsiklaupė prie jos galvos. Tomas atsiklaupė iš kitos pusės. Viktorija sunkiai kvėpavo.
-Kur kliuvo? - išsigandęs paklausė Tomas.
Tada pamatė iš už nugaros ant pageltusių lapų ir samanų plona kraujo srovele tekantį kraują.
-Skauda, - atsiduso mergina ir užsimerkė.
-Ne, ne, ne... Lik su manim, - murmėjo Alisa, bandydama ją pasodinti. Sekėsi ne kaip.
Tomas patraukė ją į šalį ir pakėlė Viktoriją nuo žemės. Jis ėjo į pusę, kur žinojo esant gatvę, Alisa skubėjo iš paskos.
-Mano telefonas mašinoje, - dusdamas kalbėjo Tomas. - Tu prie gatvės neleisi jai užmigti ir stabdysi mašinas. Reikia iškviesti pagalbą, o mano telefonas mašinoje. Aš bėgsiu į miestelį ir ją atvarysiu. Jei tau nepavyks iškviesti pagalbos, tai patys ją nuvešim į ligoninę.
Su kiekvienu žingsniu vaikinas jautė, kaip Viktorijos kūnas silpsta ir glemba. Jam atrodė, kad net jos širdies plakimas lėtėja. Pagaliau jie išniro prie gatvės. Tomas atsargiai paguldė Viktorijos kūną, atremdamas ją į medį. Mergaitė sukaupė paskutines jėgas ir įspaudė jam į delną tą mažyti lapelį.
Alisa panikavo, negalėjo rišliai kalbėti, ar ramiai nustovėti vietoje.
-Alisa, - Tomas kreipėsi į ją, uždėdamas rankas jai ant pečių. Jam pačiam buvo sunku tvardytis. - Aprišk jos žaizdą, neleisk prarasti sąmonės ir tuo pačiu, pabandyk sustabdyti kokią mašiną. Aišku?
Alisa nervingai linktelėjo. Ji negalėjo ištarti nė žodžio, akimis ritosi ašaros.
Tomas pasileido visomis jėgomis į miestelį. Bėgo nesustodamas, nors visiškai užduso ir galvojo, kad tuoj nukris. Vienintelė mintis jį varė pirmyn - Alisa ten viena, su mirštančia mergaite.
Jis jau prabėgo kelias gatveles, beliko pasukti už kampo. Jis puolė prie mašinos ir uždusęs krito ant sėdynės. Užvedęs variklį nurūko kaip galėdamas greičiau miškelio pusėn.
-Nebūk negyva. Nebūk negyva. Tik nebūk negyva, - murmėjo sau.
Jis išvažiavo iš miestelio. Liko tiek nedaug. Ir jis ją pamtė, stovinčią prie kelio. Tik kažkas buvo netaip. Alisa stovėjo ir žiūrėjo į kelią, nuleidusi rankas. Tomas neįžiūrėjo jos veido. Tik prisiartinęs pastebėjo jos tuščia žvilgsnį. Viktorija gulėjo taip pat, kaip jis ją paliko. Akys užmerktos, galva nusvirusi. Tai buvo tik bevertis ir nereikalingas kūnas, turintis vardą, amžių, praeitį. Bet jis jau nebesišypsos. Nebedėkos Dievui už saujelę tabako, ir nepeiks jo dėl netikusio tėvo. Jis nebeturi ateities.
Tomas priėjo prie Alisos. Ji neverkė, bet atrodė, taip, tarsi būtų mirusi pati. Jis ją apkabino. Jie liko šiam pasaulyje vieni su skasmu, kurio dar negalėjo atlaikyti jų jaunos ir nepatyrusios širdys. Liko tik stovėti ir melstis, kad tik dabar jų niekas neišskirtų.
Tomas kišenėje užčiuopė tą mažytį lapelį. Kiek daug jis jiems kainavo.