Lyg akimirka

11 skyrius

-Kodėl šis namas atrodo lyg apleistas? - sušnabždėjo Alisa, žvilgtelėjusi į namą.
-Pamiršau paminėti, kad mano močiutė mirusi, - taip pat sušnabždėjo Semas.
-Sakei kad ji išvykusi, - tyliai tarė Tomas.
-Sakiau, kad jos nėra, - toliau šnabždėjo Semas.
-Tu nesveikas, - atsiduso Tomas.
-Kodėl mes šnabždam? - šnabždėdama paklausė Alisa.
-Nežinau, - tyliai atsakė Tomas.
Jie visi nutilo. Juos gaubė tokia slogi įtampa ir kažkoks keistas, nemalonus jausmas, lyg debesėlis gaubė juos visus. Nė vienas nedrįso nieko pasakyti garsiai. Semas spoksojo į Alisą su Tomu, o jie - į namą.
-Manau turime eiti vidun, - sušnabždėjo Semas ir toliau sėdėjo vietoje.
Tomas su Alisa savo ruožtu taip pat nesiruošė lipti iš mašinos.
Alisa atsiduso.
-Nesiruošiu nustipti šioj mašinoj lyg koks pusgyvis barsukas. Einu vidun. Jei jūs du bailūs viščiukai žadat dviese miegot mašinoj, tai aš jums netrugdysiu.
Garsus jos tonas ir ironiška gaidelė balse tarsi pabudino visus. Bet nė vis vien vienas nelipo iš mašinos. Po įtemto tylėjimo Tomas pagaliau atsiduso ir atidarė dureles. Semas su Alisa padarė tą patį. Jie išlėto nužingsniavo link trobos.
Ji buvo medinė ir mažutė. Vos pora langelių ir sunkios, senos medinės durys. Už trobelės buvo kita, labai panaši į tą, tik be durų, o su varteliais trobelė. Tomas padarė išvadą, kad ten tvartas, o Alisai labiau rūpėjo žvaigždės danguje. Jis buvo giedras, matėsi tiek daug žvaigždžių. Staiga Alisa pasijuto tokia mažutė ir bevertė, bet kartu ir tokia laisva. Pagaliau jos veidą nušvietė plati šypsena ir ji ją skyrė dangui ir žvaigždėms.
Semas nesidomėjo niekuo, išskyrus spyna ant durų. Jis iš po akmens prie durų išsitraukė raktą, panašų į spyną - didelį ir surūdijusį. Atrakinęs pravėrė duris. Jie atsidūrė mažam kambarėlyje, su senovine sofute ir židiniu. Kambario gale buvo kitos durys. O visur buvo tiek dulkių, voratinklių ir purvo. Alisa negalėjo pakęsti vorų. Tomas pabandė įjungti šviesą.
-Elektra čia išjungta, - įspėjo jį Semas. Tada iš grindų išlupo porą papuvusių lentų, jas aplaužė ir sumetė į židinį. Nuo grindų pačiupo porą beprotiškai senų laikraščių ir sumetė į židinį. Pabandė uždegti, bet sekėsi ne kaip. Alisa tuo tarpu bandė apšluoti dulkes ir voratinklius su kampe rasta šluota. Tomas iš gretimo kambarėlio atnešė porą čiužinių ir šiek tiek patalynės. Jie vieningai ir su Alisos nepritarimu nusprendė, kad vaikinai miegos ant čiužinių, o Alisa ant sofos. Neužilgo jie valgė sumuštinius su kumpiu - Semo atsivežtą ir pagamintą maistą.
-Tikiuosi, tavo velionė močiutė nemirė šiuose namuose? - paklausė Alisa Semo.
-Ne, ji mirė šalia esančiame tvarte. Jos kūnas jau buvo pradėjęs irti kai jį rado paštininkas. Ji buvo nelabai sukalbama, tai giminaičiai jos beveik nelankydavo. Aš pats šiuose namuose vos trečią kartą, - visiškai ramiai kalbėjo Semas.
Tomas niūriai pažvelgė į Alisą.
-Turiu jums kai ką prisipažinti, - staiga tarė keliautojas. - Mano vardas nėra Semas. Mano vardas yra Saliamonas.
Alisa prunkštelėjo. Tomas atrodė suglumęs.
-Jo. Gal jus vadinti jūsų didenybė? - nusijuokė Alisa.
-Aš rimtai, - pats juokėsi Semas. Mano mama šventai tikėjo, kad jei nežinai kaip elgtis, reikia atsiversti bibliją, paskaityti pirmą pasitaikiusią eilutę ir ten bus atsakymas. Ji taip padarė kai nesugalvojo man vardo. Aš tik džiaugiuosi kad ji neatsivertė Jėzaus arba Marijos. Vadinu save Semu, nes Saliamonas man ir taip sugadino vaikystę.
Visi nusikvatojo.
-O aš nežinau kodėl mane taip pavadino, - tarė Tomas. - Bet baisiai erzina, nes visur pilna Tomų. Dažnas vardas.
-Mane taip pavadino mama, savo prarastos vaikystės draugės - Alisos garbei, - nusišypsojo mergina.
Jie visą vakarą juokavo. Paskui prisiekė vienas kitam sakyti tik tiesą ir nuėjo miegoti. Alisa iš viršaus žiūrėjo į miegančius vaikinus, bet pačios miegas neėmė. Ji tuose namuose jautė kažką negerą, kažką, kas trugdė atsipalaiduoti. Ją kažką gąsdino. Mergina išėjo su kaldra į lauką ir atsigulė į pievą po žvaigždėtu dangum. Nors buvo spalio vidurys ir labai šalta, ji vėl jautėsi laisva. Alisa palengva nugrimzdo į žvaigždes. Tai gąsdino, bet ramino.