Lyg akimirka

1 skyrius

Alisa bėgo į stotį. Oras atspindėjo jos nuotaiką - lijo, žaibavo. Mergina net nežinojo ar verta skubėti. Ji pasimetė tarp valandų ir nežinojo, jos traukinys išvažiuoja dabar, ar po valandos. Jų miestelio stotis buvo vargana kaip ir pats miestelis. Sutrūkinėjas suoliukas po apgriuvusiu stogeliu - jų stotis. Virš suoliuko buvo vienintelis Alisos tikslas - traukinių grafikas. Mergina trugdoma lietaus išvydo stotelę, bet traukinio nebuvo. Jos širdis neramiai suspurdėjo krūtinėje. Pasiekusi suoliuką užmetė akį į grafiką ir lengviau atsiduso. Traukinys išvažiuos po valandos. Staiga merginos dėmesį patraukė žmogus. Geriau įsižiūrėjusi ji pamatė, jog tai kokių septyniolikos metų vaikinas. Bet jis atrodė lyg ne iš šio laikmečio. Jo plaukai buvo rudi, garbanoti ir labai tankūs. Lyg iš senų, nespalvotų filmų. "Tokių šukuosenų mada siautė prieš baisybę metų" - pagalvojo Alisa. Staiga vaikinas pakėlė į ją akis. Mergina nusuko savąsias. Ji tik spėjo pamatyti, kad jo akys tamsiai rudos. Alisos akys buvo mėlynos, o plaukai juodi ir banguoti, amžinai išsipūtę ir susivėlę. Tik dabar to nesimatė, nes ji buvo kiaurai šlapia. Vaikinas priėjo prie jos.
-Kada tavo traukinys? - paklausė.
-Po valandos, - atsakė Alisa. Ji nenumanė kaip elgtis. Tik pakėlusi galvą žiūrėjo į jį. Ji visada į visus turėjo pakelti galvą, nes buvo labai žema ir smulki.
-Mano irgi. Nori nueiti į tą kavinukę už kampo? - pasiūlė. - Čia šalta ir šlapia.
Alisą viliojo mintis apie šiltą kavinukę, karštą kavą ir galimybę pasijusti kaip viena iš tų populiarių panelių, nuolat sulaukiančių visų dėmesio. Alisa nebuvo labai populiari. Į ją išvis niekas nekreipdavo dėmesio.
-Kad teoriškai aš negaliu. Mes visiškai nepažįstami.
-Mano vardas Tomas.
-O. Dabar jaučiuosi kaip pažinodama tave nuo vaikystės, - burbtelėjo Alisa.
-Tai einam, susipažinsim. Tu nepasakei savo vardo.
Mergina atsiduso ir patraukė kavinukės pusėn.
-Alisa, - tarstelėjo.
Neužilgo jie sėdėjo prie riebaluoto ir klibančio stalelio. Tarp jų viešpatavo nejauki tyla.
-Tai gal papasakosi kaip tau kilo toji riteriška idėja gelbėti mane nuo lietaus? - paklausė Alisa nuleisdama kavos puodelį.
-Papasakočiau, bet nepatikėtum.
-Sakyk kad jau pradėjai.
-Pati kalta. Gerai, - jis įkvėpė. - Kai mano seneliui sukako aštuoniolika, tą dieną jis laukė traukinio ir sutiko mano senelę. Mano tėvas savo aštuonioliktąjį gimtadienį sutiko mano motiną traukinio stoty. Ir įdomiausia, kad šiandien mano aštuonioliktas gimtadienis.
Jie abu tylėjo. Tomas žiūrėjo į Alisą lyg laukdamas sprogimo. Alisa žiūrėjo į savo atšalusią kavą ir nesumetė ką atsakyti.
-Man vestuvinę suknelę pirkti ar nuomotis? - paklausė rimtu veidu pakeldama akis į jį.
-Sakiau kad nepatikėsi, - niūriai burbtelėjo Tomas.
-Ai nenusimink. Visai neblogas būdas kabinti panas. Jei būčiau naivesnė gal net būčiau patikėjusi. Tikriausiai perskaitei Facebook'e?
-Ne aš kalbėjau rimtai... Tiek to, pamiršk.
Staiga jie išgirdo bildesį, sudrebinusį kavinukės sienas.
-Traukinys, - sumurmėjo Alisa stodamasi.
Palikę pinigus ant stalelio jie išskubėjo į stotį. Taip smarkiai nebelijo, tik lašnojo stambiais lašais, kurie erzino nemažiau, nei stiprus lietus.
-Su gimtadieniu, - skubėdama ir braukdama iš akių vandenį sušuko Alisa.
Tomas nusišypsojo.