Lyg akimirka

6 skyrius

Viktorija miegojo. Ant skruostų blizgėjo dar neišdžiuvusios ašaros.
-Tikriausiai sapnuoja kaip skraido tabako debesyse, - sumurmėjo Alisa ir atsisėdo ant žemės šalia Tomo. - Gal nevažiuokim namo? - paklausė su viltimi balse.
-Nežinau, - sumurmėjo jis. - Juk žinai, kad šios istorijos negalima taip palikti. Ir mes net nežinom kur keliauti, kur galėtų būti kita mūsų žemėlapio dalis.
-Bet tame mieste Viktorija neturi ateities. Aš neturiu ateities. Ir tu neturi, - patylėjusi pridūrė. Tomas žiūrėjo jai į akis ir mąstė.
-Tu teisi, nė vienas nenorime ten grįžti, bet ar nemanai, kad taip būtų teisinga?
-Kieno atžvilgiu teisinga?
Tomas tylėjo. Alisa savo ruožtu irgi neištarė nė žodžio.
-Kas tau atrodo baisiau, mirtis ar nežinomybė? - staiga paklausė.
-Manau, kad mirtis. Su nežinomybe dar gali gyventi, bet su mirtimi nelabai.
Alisa nusijuokė.
-O tau tikriausiai nežinomybė, - spėjo Tomas.
-Nežinau, - gūžtelėjo ji. Tada pažvelgė į sieną už lango. - Gal mirtis. Juk su nežinomybe susiduriame kasdien, o su mirtim nelabai.
Alisa reikšmingai pažvelgė į jį. Tomas kreivai šyptelėjo.
-Nekalbėkim apie tai, - atsiduso mergina. - Einu miegučio. Saldžių sapnų, - dar palinkėjo ji ir atsigulė į lovą šalia Viktorijos. Tomas atsigulė ant sofos.
-Ir tau, - tarstelėjo.
-Nors, - jau beveik snausdama sumurmėjo Alisa. - Gal nežinomybė baisiau. Juk tai su ja susiduriame kiekvieną dieną, o ne su mirtimi.
Tomas prunkštelėjo. Bet nieko nesakė.
Aušo rytas. Saulė kilo jų langelio pusėje, bet kambarėlyje buvo prietema, nes saulę užstojo toji siena. Tai suteikė jaukumo.
Kai Tomas atsikėlė, merginos jau rinko daiktus, nors jų ir buvo nedaug. Jie išsiregistravo ir tuoj pat sėdo į mašiną. Alisa atsisėdo į galą prie Viktorijos ir abi sulindusios į Tomo telefoną internete ieškojo ko nors apie jų žemėlapį. Sekėsi nekaip.
-Kur važiuojam, panelės? - paklausė. Nesulaukęs atsakymo tiesiog pasuko į priešingą pusę, nei buvo jų miestelis.
Jie tylėdami važiavo gal porą valandų. Tada sustojo užkasti kažkokioj degalinėje ir judėjo toliau.
Sustojo tik mažame miestelyje. Apsistojo nakvynės namuose. Tomas sėdėjo kambaryje vienas ir naršė internete, bet nieko nerado. Alisa su Viktorija buvo mieste nupirkti maisto ir drabužių.
-Mes grįžome! - sušuko Alisa. Ji tempė du maišus su pirkiniais. Užnugaros stovėjo Viktorija su dar vienu maišu. Jos abi atrodė kažkokios susijaudinusios ir nepaprastai laimingos. Tai labai nustebino Tomą.
-Alisai būtinai prireikė užeiti į vieną sendaikčių krautuvę ir tu nepatikėsi ką radom! - sušuko Viktorija.
-Tai buvo... - pradėjo Alisa.
-Ne, aš noriu pasakyti! - nutraukė ją Viktorija. Alisa užvertė akis.
-Tai buvo žemėlapio dalis! - sušuko Viktorija.
-Jūs įsitikinusios? Ar nupirkot?
-Mes neįsitikinusios, - niūriai pasakė Alisa. - Turėsi pats nueiti įsitikinti. Beto, tas pardavėjas užsiprašė 300€!
-Eik tu šikt! - išsprūdo Tomui. Bet jis jau griebė švarką.
-Tuoj grįšiu, - tarė ir išlėkė.
-Tikiuosi, - sumurmėjo Alisa, kraustydama maišus. - Nes tada be reikalo būsim pagaminusios vakarienę.
Jis grįžo po pusvalandžio. Jį pasitiko merginos su vakariene (spagečiais su padažu).
-Atrodo puikiai, - pagyrė jas Tomas.
-Ar tai tikrai žemėlapio dalis? - paklausė Alisa grandydama pomidorų padažą nuo sienos.
-Ji, - atsakė jis. - Bet pirkti būtų beprotybė.
-Tai kaip mes ją gausim? - paklausė Viktorija rinkdama nuo žemės išsibarščiusius spagečius.
-Jums matau sekėsi gaminti, - nusijuokė Tomas.
-Ai tylėk, - burbtelėjo Alisa. - Tai kaip ją gausim?
-Pavogsim.