Lyg akimirka

17 skyrius

Tomas pramerkė akis. Skaudėjo visą kūną. Kaip ir tikėjosi, gulėjo baltoje palatoje, baltuose ir kietuose pataluose. Jis apsidžiaugė pamatęs, kad prie jo nėra prijungta jokia lašalinė. Tik seselė kažką veikė šalia. Tomui ant galvos buvo milžiniškas tvarščių gumbas. Vaikinas suprato, kad skauda tik galvą, o ne visą kūną.
-Kiek laiko aš čia? - paklausė seselės. - Tik penkiolika minučių. O tau negalima keltis, - pridūrė ir paguldė atsisėsti bandantį Tomą.
-Kur Alisa?
-Tavo draugė? Ji gretimoje palatoje, - mostelėjo į sieną ji. - Ką tik atsigavo. Jums pasisekė, kad likote gyvi.
-Kaip ji? - paklausė Tomas.
Seselė sunkiai atsiduso.
-Sąmoninga, bet būklė labai sunki. Privalai ilsėtis, - vėl piktai paguldė jį.
-Gal galėčiau gauti vandens? - paklausė jis.
-Žinoma, - atsakė moteris ir išskubėjo iš palatos.
Tomas atsistojo ant žemės ir vos nenugriuvo. Galvą skaudėjo dar labiau, viskas aplink sukosi ir vaikinas nieko nematė. Įsikibęs į spintelę pastovėjo, kol akyse prašviesėjo ir įsispyrė į savo batus, kurie svaidėsi prie lovos. Tomas tik atkreipė dėmesį, kokie kruvini jo drabužiai ir išlėkė iš palatos. Kolidorius buvo pustuštis. Vaikinas nužingsniavo į gretimą palatą. Pravėręs duris aiktelėjo. Prie Alisos buvo prijungti keli laideliai, bet galva taip pat smarkiai apibintuota. Tačiau vaikiną išgąsdino jos šukių sužalotas veidas ir rankos. Žaisdos buvo nuvalytos, o gilesnės užklijuotos.
Alisa pamačiusi Tomą silpnai šyptelėjo.
-Žinau, - tarė. - Atrodau baisiai.
Vaikinas tylėdamas priėjo prie jos.
-Kažkaip nuspėjama ar ne? - paklausė mergina. - To ir trūko mūsų kelionėje. Visąlaik už nuotykių slypi ligoninė.
-Nesakyk taip, - paprieštaravo jai Tomas.
-Manau turėtum išeiti, - rimtai tarė jam Alisa. -Mano tėvai greit bus čia. Jie jiems paskambino, nes aš nepilnametė. Turėtum iš čia dingti, nes man nieko nebus, o tau gali kliūti.
Tomas nejudėjo iš vietos. Nežinojo ką atsakyti.
-Nenoriu tavęs palikti, - pagaliau tarė.
Alisa atsiduso ir sudejavo iš skausmo.
-Mes dar susitiksim, Tomai. O dabar eik. Pabaik tai. Už Viktoriją. Ir už mane.
Tomas paglostė jos nuo kraujo sulipusius plaukus.
-Žinai, - tarė ji užsimerkdama. - Galėjau neiti tą lietingą dieną į traukinių stotį.
Įskaudintas Tomas pakilo ir išėjo iš palatos. Nužingsniavo link tualeto ir prie veidrodžio nusivyniavo tvarščius. Kaktoje, prie pat plaukų šaknų buvo didelė, bjauri žaizda. Jis kiek išėjo nuplovė užkrėšėjusį kraują aplink ir uždengė žaizdą garbanomis.
Ligoninėje jo niekas nesustabdė ir jis išėjo į lauką. Iš kišenės išsitraukė laivelį. Pažvelgė į adresą. Tada į gatvės lentelę ant šalia esančio namo. Jis reikiamoje gatvėje. Ėjo taku. Toliau namai buvo beveik nesužymėti, todėl skaičiavo pats. Sustojo prie mažo, geltono namelio. Kadangi buvo tamsu, jis negalėjo suprasti, namelis apleistas, ar tiesiog skurdus. Drąsiai įėjęs pro vartelius pabeldė į apsilupusias rudas duris. Durys sugirgždėjo ir atsivėrė.
Tomas atsidūrė apleistoje, tamsioje ir dulkių pilnoje patalpoje. Už nugaros trinktelėjo durys ir netekęs sąmonės vaikinas susmuko ant dulkinų grindų.
***
Na kur jūsų komentarai? Prieš paskutinė dalis! Ką nors sakykit!!! :DD