Lyg akimirka

2 skyrius

Alisa gulėjo lovoje ir liūdnai žiūrėjo į tuščius rėmelius. Jie buvo storai nukloti dulkėmis. Prieš, atrodo, daugybę metų juos padovanojo mama. Jie buvo skirti nuotraukai su draugais. Todėl rėmeliai ir liko tušti. Jie merginai primindavo, kad jai nieko nereikia. Alisa pradėjo neramiai minti po kambarį ir nesustodama žvilgčiojo į laikrodį. Staiga ji pašoko, čiupo švarką ir išlėkė iš kambario. Nusileido laiptais, ir puolė į saulėtą kiemą. Jos jau laukė mašina. Klestelėjusi ant į priekį išvydo plačią šypseną. Alisa atsakė dar platesne. Tomas nubraukė nuo akių užkritusias garbanas ir paspaudė pedalą.
-Vis vien man nepatinka, kad vairuoji be teisių, - suniurnėjo Alisa.
-Ai baik.
Jie tylėdami išlipo iš mašinos prie Tomo namų. Vos įėjusi į jo kambarį ji labai nustebo. Jis buvo prigrūstas knygų, keistu daiktų ir prietaisų. Tomas paėmė pačią sunkiausią ir didžiausią knygą. Pasklaidęs puslapius ištraukė mažą pageltusį popieriaus lapelį.
-Pažiūrėk, - tarė. - Jis priklausė mano senelei. Ji sakydavo, kad tai žemėlapio dalis, vedanti į vietą, kur bet koks žmogus tampa turtingas. Aš nežinau ar tai tiesa, bet norėčiau rasti kitas jo dalis ir pažiūrėti kur jis nuves. Nebūtina keliauti, manau pasitelkus internetą būtų nesunku nustatyti.
-Tikiuosi jis išvestų iš šio miesto. Tada jau eičiau paskui jį bet kur.
-Tau nepatinka šis miestas?
-Jis mane slegia. Mane slegia viskas kas varžo, viskas nuo ko esu priklausoma. Tai verčia mane jaustis belaisve. Na parodyk man tą aceit žemėlapį.
Paėmusi į rankas popierėlį, ant kurio išblukusiu rašalu buvo prikeverziota visokių ženklų, Alisa labai įdėmiai jį apžiūrėjo.
-Esu jį kažkur mačiusi, - lėtai ištarė. - Ar bent panašų į šį.
Tomas žiūrėjo į ją lyg į beprotę.
-Manau mes galime rasti antrą dalį!
-Kur ji? - nepatikliai paklausė Tomas. Jis nebuvo tikras, ar tai nėra dar vienas Alisos ironiškas juokelis.
-Pas mano pusseserę. Viktoriją. Kartais kai buvau maža pas ją eidavau, bet po to mano tėvai nusprendė kad ji man daro blogą įtaką ir uždraudė.
-Važiuojam, - nekantraudamas sušuko Tomas.
-Dabar?
-Ne, po metų. Varom!
Neužilgo jie stovėjo prie apkiužusio namo. Prieš jį stovėjo medis, kurio žievė buvo beveik nulupta. Nė vienas nesiryžo lipti iš mašinos.
-Gerai, - sumurmėjo Alisa. - Ką turėtum apie ją žinoti: ji gyvena su tėvu, visada stengiasi jį išvaryti iš proto ir man rodos jai pavyko, jai šešiolika, ji rūko žolę ir iš prigimties yra trenkta. Jai rimtai blogai su galva.
-Kodėl tas medis nulupta žieve? - paklausė Tomas labiausiai jį dominantį klausimą.
-Viktorija nuo septynerių kiekvieną dieną nulupa po mažą lopinėlį žievės. Jai atrodo, kad kai medis liks be žievės, ji mirs. Sakiau kad ji trenkta.
-Liko tik mažas lopinėlis žievės, - labiau sau sumurmėjo Tomas.
Jie išlipo ir nužingsniavo namo link. Alisa jautėsi kaip namie. Viktoriją rado savo kambary ant lovos. Ji rūkė. Tomą nustebino, kokia ji buvo panaši į Alisą. Tik priėjęs arčiau pastebėjo, kad jos plaukai nėra tokie išsipūtę. Jos akys ne mėlynos, o pilkos ir pasruvusios krauju. Oda blyški ir kažkokia gelsva. Viktorija atrodė nesveika.
-Mano mylimiausia pusseserė! - sušuko ji. - Smagu matyti tave ne per Kalėdas!
Ji išpūtė dūmus. Alisa jau žiojosi kažką sakyti, bet mergina ją pertraukė:
-O čia tavo vaikinas?
-Draugas. Klausyk, aš atėjau paklausti dėl to popierėlio, kurį tau paliko mama.
-Atėjai laiku. Vis dar jį turiu, o žadėjau artimu laiku jį surūkyti, nes jis bevertis! - ji keistai nusijuokė.
Staiga jie išgirdo užtrenkiamas duris. Išgirdo rėkaujant vyrą. Viktorija stebėtinai vikriai pašoko.
-Turit minutę. Lipkit pro langą, užveskit mašiną ir laukit. Greičiau!
Jie atidarė langą. Ta namelio pusė buvo pasvirusi, todėl nors ir iš antro aukšto, jie nusileido gana saugiai. Pripuolė prie mašinos. Vos Tomas spėjo ją užvesti, jie pamatė atlėkiančią Viktoriją. Ją vijosi praplikęs, girtas vyras. Iš burnos jam pylėsi keiksmažodžiai, kokių jie dar nebuvo girdėję. Nespėjus Viktorijai užtrenkti durelių, Tomas išvažiavo iš kiemo. Juos dar lydėjo Alisos dėdės keiksmai, kol išsuko į pagrindinę gatvę.