Lyg akimirka

9 skyrius

Alisa drebančiom rankom bandė įjungti Tomo telefoną ir suvesti pagalbos numerį. Tik ji vis padarydavo kažką ne taip. Galiausiai išmetė jį ant žemės.
Tomas pakėlė, pavalė suskilusį ekraną ir pažvelgė į ją. Alisa žiūrėjo į jį savo didelėm, mėlynom akim. Atrodė išsigandusi ir sumišusi.
-Reikia kažką kviesti. Polociją, - neaiškiai murmėjo ir bandė atimti iš Tomo telefoną.
-Negalime, nejau nesupranti? Jie lieps viską paaiškinti. Turėsim papasakoti apie apiplėšimą, apie Viktorijos tėvą, nors ir ji pati nebuvo švari...
-Nekalbėk taip apie ją, - šniurkštelėjo Alisa. - Tiesiog kviesk tus nelemtus farus!
-Gerai! - piktai sušuko jis. - Bet aš neleisiu tau sėsti į nepilnamečių koloniją. Pasakysiu kad aš abi jus pagrobiau, kad priverčiau apiplėšti parduotuvę. Jie klausys stabilaus pilnamečio, o ne sugniuždytos ir išsigandusios septyniolikmetės! - dabar jau šaukė jis. - Arba galime keliauti toliau. Taigi rinkis!
Alisa tylėjo. Ji nenorėjo grįžti namo, nenorėjo kad Tomas sėstų į kalėjimą, bet nenorėjo ir keliauti toliau. Ji pati nežinojo ko nori.
-Ką... Ką darysim su ja? - bailiai mostelėjo Viktorijos pusėn.
Tomas susimąstė. Jis nenorėjo palikti jos kūno miško pakrašty. Jis iš mašinos paėmė išjungtą ir išardytą Viktorijos telefoną. Įjungęs suvedė pagalbos telefoną.
-Čia negyvas žmogus prie miško, mergina. Už kelių šimtų metrų miške yra nelegalus tabako laukas. Ji pašauta to lauko šeimininko, - išbėrė jis. - Jūs žinote kur tiksliai esame, juk galite susekti iš kur skambinama.
Jis išjungė ir numetė telefoną netoli Viktorijos. Tada sėdo į mašiną ir užvedė variklį. Alisa atsiduso, dar kartą su siaubu pažvelgė į tai, kas liko iš Viktorijos ir atsisėdo į mašinos galą.
-Iš tiesų taip dėl manęs pasiaukotum? - paklausė.
-Nežinau, kaip tada pasielgčiau, bet kai kalbėjau, aš buvau tikras, kad ir ką pasakyčiau, tu važiuosi su manim.
Mergina atsiduso. Toliau jie važiavo tylėdami. Alisa bijojo, kad jei vėl prasižios, tai tuoj pat pravirks. Tomas taip pat nenorėjo kalbėti. Nors Viktoriją pažinojo nedaug, jam ji jau buvo pradėjusi patikti.
Galiausiai Alisa ištarė tai, ką jie abu suprato, bet nenorėjo pripažinti:
-Dabar mes nusikaltėliai ir net neturime kur dėtis.
-Rasime, - sumurmėjo Tomas. - Neprapulsime.
Neužilgo jie atvažiavo į miestą. Jis nebuvo labai didelis, bet didesnis už tą, kuriame mirė jų bendražygė.
Alisa su Tomu apsistojo nakvynės namuose. Jie sėdėjo skirtingose kambario pusėse ir mąstė ką veikti toliau. Apie žemėlapį nė nenorėjo pagalvoti. Tomas spoksojo į žinias rodantį televizorių, bet jo tarsi nematė.
-Manau, mums reikia tęsti ką pradėjome, - sumurmėjo Alisa. - Kad Viktorijos mirtis nebūtų veltui.
-Tai ką mums daryti? - paklausė Tomas. - Nėra jokios tikimybės, kad mums vėl pasiseks ir mes rasime tą dalelę.
Vaikinas išsitraukė visas skiauteles ir sudėjo. Trūko vidurio. Iš kraštų nebuvo galimas nieko suprasti. Susierzinęs jis įsikišo skiauteles į kišenę ir vėl nukreipė akis į televizorių. Staiga ekrane pasirodė Alisos nuotrauka.
-Dingo mergina... - kalbėjo pranešėjas.
Alisa su siaubu pažvelgė į Tomą. Tada čiupo rankinę ir išbėgo pro duris.
-Tuoj grįšiu, - dar riktelėjo.
Tomas apstulbęs žiūrėjo į duris.
Alisa grįžo po valandos. Tada puolė į vonią. Tomas girdėjo džiovintuvą. Alisa išėjo iš vonios po nepilnos valandos. Jos plaukai buvo raudoni.
-Tau tinka, - nuoširdžiai pasakė Tomas.
-Ačiū, - nė nešyptelėjo ji. - Ne kažin kas, bet gal vis bus sunkiau atpažinti.
Ryte jie susirinko savo menką turtą, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Buvo nutarę, kad važiuos į sostinę. Nieko geriau nesugalvojo.