Stikliniai Vilkai

20. Ir aš tave saugosiu

Užrakinusi duris nusišypsojau kaip vaikas gavęs saldainį.

-Aš. Esu. Louis. Mergina!!!- sušukau.

Perrie akys išsipūtė ir ji staigiai mane apkabino.

-Dieve, sveikinu!- suriko.- Bet vistiek, jei jis tave skaudins, ar darys ką nors panašaus... Galvą nurausiu.

Nusijuokiau. Abi grįžome apačion. Loui priėjo prie manęs ir apsikabino per liemenį.

-Eisim medžioklėn?- jis sušnibždėjo man į ausį.

-Žinoma.- atlošiau galvą.- Perrie! Žurnalas gyvena autobuso stotelėje?!(Ar norėsi kartu su mum?!)- surėkiau per visus namus.

-Skunkas nežino?!(Kur?!)- gavau atsaką.

-Makaronų!(Medžiot!)- pavarčiau akis.

-Smagu, bet ne man!(Nenoriu, bet sumedžuokit ir man!)

-Ok!

-Kas čia buvo?- sutriko Louis.

-Paklausiau ar Perrie nori kartu, bet ji nenori, tik paprašė kad sumedžiotumėm ir jai maisto.

-Ok.- vis dar kiek sutrikęs atsakė Louis.

-Tai lekiam?- pabėgau iš jo glėbio.

Jis nieko nesakęs pradėjo bėgti ir pasivertė vilku. Nusijuokusi pasileidau iš paskos. Šokau pro duris ir ore tapau vilku. Suurzgusi pasivijau Louis ir parverčiau.

-Dabar tu gaudai.- iškišau šunišką liežuvį.

Jis nusijuokė.

-Tai mes žaidžiam ar medžiojam?

-2 viename- prunkštelėjau.- Geriau žaidžiam kitą žaidimą. Kas daugiau varnų sumedžioja, tas laimi.

-Sutinku. Bet jei aš laimėsiu turėsi apsirengti tau per mažais drabužiais ir eiti tamsoje gatve.- jis piktdžiugiškai šyptelėjo.

.Ne-e.- sumikčiojau.

-Ar tu bijai?- jis nusijuokė.

Palinkčiojau. Akys išsiplėtė, prisikaupė ašaros.

Prisiminimas (prieš 6 metus)

Ėjau tamsoje viena namo. Staiga pajutau kaip mane apsivija ledinės rankos, akys užrišamos, burna uždengiama.

-Jei rėksi kentėsi labiau.- šaltas balsas pasiekė mano ausis.

Tą dieną buvau sumušta ir išmesta į lauką be gailesčio.

Prisiminimo pabaiga

-Tu nieko nežinai.- atsitraukiau ir pasileidau bėgti tvirtovės link.

Prisiminiau viską labai detaliai. Ta baimė, kuri buvo mane apėmusi, kai buvau pagrobta. Tas skausmas, kai buvau išnaudota. Tas kraujas, kuris buvo išlietas. Tie klyksmai, kurie išeidavo iš mano lūpų. Vėl jaučiausi nesaugi.

"Aš niekada nebegalėsiu grįžti į senasias vėžias. Man reikia atsipalaiduoti. Dabar. Man reikia rėžtuko."

Pasigriebusi aštrų akmenį pridėjau prie riešo.

-Mari, nedaryk to.- pasigirdo Louis balsas.

Nekreipiau dėmesio. Jau buvau bepradedanti rėžti, kai iš rankų buvo išplėštas akmenukas.

-Mari, paklausyk manęs.- jis suėmė mano skruostus delnais.- Prašau.

Jo balsas drebėjo. Nuriedėjusi ašara išdavė manyje tūnantį skausmą. Jis mane apkabinęs leido išsilieti. Jaučiau kaip jo rankos glosto mano plaukus. Atsitraukusi pažvelgiau į jo akis.

-Tu mane labai išgąsdinai.- jis tarė.- maniau, kad pabėgsi ir nenorėsi bendrauti su manimi.

-Aš visą laiką busiu tavo.

-Ir aš tave ginsiu.- jis suglaudė mūsų lūpas.